Homoseksualumas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| LGBT straipsniai Vikipedijoje |
|---|
 |
|
|
| Lesbietės · Biseksualai · Transseksualai · Homoseksualai |
|
|
| Socialiniai LGBT judėjimai · LGBT simboliai · Gay Pride · Gėjų klubas |
Homoseksualumas – lytinė orientacija, pasižyminti potraukiu tos pačios lyties asmenims. Šis terminas apibūdina tiek asmens savivoką ir patiriamus jausmus, tiek elgseną.
Turinys |
[taisyti] Sąvokos
Žodis „homoseksualus“ sudarytas iš graikiško žodžio homos (ὁμός) (tas pats) ir lotyniško sexus (lytis). Paplitęs angliškos kilmės žodis „gėjus“ reiškia homoseksualios orientacijos vyrą, „lesbietė“ – homoseksualios orientacijos moterį. Terminai „homoseksualumas“, kaip ir „homoseksualizmas“, dėl implikacijos išskirtinai į „seksualinius“ santykius, vartojami vis rečiau[reikalinga citata]. Nusakant jausminius, socialinius ar teisinius santykių tarp tos pačios lyties asmenų aspektus, dažniau naudojami skoliniai „gėjus“ (angl. gay), „gėjiškas“.
[taisyti] Požiūris į homoseksualumą
Daugelis religijų (tarp jų - visos judaistinės kilmės religijos – islamas, judaizmas ir krikščionybė) homoseksualų ar biseksualų elgesį iki šiol laiko nuodėme. Kai kurios iš religijų homoseksualumą bei biseksualumą traktuoja kaip asmens pasirinkimą. Šiose religijose laikoma, kad homoseksualai pasirenka nuodėmingą gyvenimą, kai nusprendžia turėti seksualinių santykių su tos pačios lyties asmenimis.
Romos katalikų bažnyčia šiuo metu pripažįsta skirtingų lytinių orientacijų egzistavimą, tačiau remdamasi homoseksualių santykių reprodukcijos stokos argumentu reikalauja susilaikymo nuo tokių santykių. Pagal dabartinę bažnyčios doktriną, biseksualūs asmenys privalo apsiriboti tik heteroseksualiais santykiais; jų homoseksualūs potraukiai tėra „išmėginimas“.
Požiūris į homoseksualius žmones įvairiais laikotarpiais ir įvairiose kultūrose buvo skirtingas; Senovės Graikijoje, pavyzdžiui, homoseksualumas buvo visiškai normalus reiškinis. Kai kuriose visuomenėse, pvz., Spartoje, tam tikrose situacijose homoseksualumas netgi buvo skatinamas. Vėliau Europoje homoseksualumą imta laikyti iškrypimu bei psichine liga, kurią gydydavo psichiatrai. Tam tikrais istorijos etapais homoseksualumas tapdavo neapykantos objektu visuomenėse, sprendžiančiose politines arba socialines problemas. Tokiu pavyzdžiu gali būti nacių vykdytas masinis homoseksualių asmenų naikinimas arba baudžiamasis persekiojimas sovietinėse totalitarinėse visuomenėse.
Antroje XX amžiaus pusėje požiūris į homoseksualus pamažu ėmė liberalėti. 1960-aisiais pradėjo formuotis šiuolaikiniai socialiniai LGBT judėjimai, ir nuo 1970-ųjų gėjų klubų steigimas bei LGBT paradų rengimas tapo masiniu ir reguliariu reiškiniu; visuomenės nuomonė viešųjų gėjų renginių atžvilgiu išsiskiria: vieni mano, jog jie tik padeda įtvirtinti homoseksualų atskyrimą nuo visuomenės, kitų nuomone, tai yra tam tikras būdas įrodyti, kad homoseksualai taip pat turi teisę rengti savo viešus renginius. Radikalesnių pažiūrų individai kaltina šį judėjimą informacinio balanso dėl žmogaus socialinių laisvių pažeidimu: jų teigimu, LGBT vykdo atvirą propagandą, kai būti homoseksualiais yra „skatinama“; savo ruožtu, gėjų bendruomenės kaltina pastaruosius homofobija.
Per keletą paskutinių dešimtmečių daugumoje išsivysčiusių šalių radikaliai pasikeitė ir teisinė homoseksualių asmenų padėtis. Kai kurių valstybių teisė šiuo metu numato vienos lyties asmenų santuokas, o daugelio Europos šalių teisėje sukurtas civilinės sąjungos institutas.
[taisyti] Patologiškas homoseksualumo modelis
1886 metais seksologas Richard von Krafft-Ebing paminėjo potraukį tos pačios lyties asmenims darbe „Psychopathia Sexualis“. Pradedant šiuo veikalu, iki XX a. antrosios pusės medikų bendruomenėje vyravo nuomonė, jog homoseksualumas yra sutrikimas, priskiriamas lytiniams nukrypimams.
Nuo 1973 metų Amerikos psichiatrų asociacija oficialiai atsisakė pripažinti homoseksualumą sutrikimu. 1992 metais iš naujausios ligų klasifikacijos ICD-10 homoseksualumą išbraukė ir Pasaulio Sveikatos Organizacija. Šiuo metu visų didžiausių pasaulio valstybių profesinės psichinės sveikatos organizacijos laikosi nuomonės, jog homoseksualumas nėra nukrypimas, ir bet kokie bandymai teikti gydymo terapiją homoseksualiam asmeniui gali privesti prie psichinių sutrikimų.[1] [2] 2001 metais analogišką poziciją oficialiai paskelbė ir Kinijos psichiatrų asociacija.
Lietuvos psichinės sveikatos profesinės organizacijos savo pozicijos viešai nėra paskelbusios. Nuomonės, kad homoseksualumas yra liga, laikosi kai kurie Lietuvos respublikos Seimo nariai.
[taisyti] Homoseksualumo priežastys
Šiuo metu nėra vieningos nuomonės dėl to, kas lemia konkretaus asmens homoseksualumą – egzistuoja genetinės, hormoninės kilmės, taip pat socialinės teorijos.[3] Visuotinai sutariama tik dėl to, kad konkreti lytinė orientacija nusistovi ankstyvame asmens vystymosi etape ir negali būti valingai keičiama. Mokslininkai taip pat nustatė, kad homoseksualus elgesys būdingas ne tik žmonėms, bet ir kitoms gyvūnų rūšims (pvz., pingvinams, šimpanzėms, delfinams).
[taisyti] Homoseksualus elgesys
Homoseksualai vyrai paprastai užsiima analiniu arba oraliniu seksu (pastarasis, priešingai, nei dažnai manoma, labiau paplitęs). Homoseksualios moterys paprastai naudoja dvigubus vibratorius (t.y. vibratorius dviem galais), pririšamus vibratorius, stimuliuoja viena kitos makštį pirštais ar ją laižo.
Vyrauja stereotipas, jog homoseksualus lengvai galima atskirti pagal išvaizdą ir manieras. Šis įsitikinimas greičiausiai kilęs dėl to, kad homoseksualumas dažnai painiojamas su transseksualumu ar transvestitizmu.
[taisyti] Homoseksualumo paplitimas
Alfredo Kinsio tyrimai 1948 metais ir vėlesni tyrimai suformavo šiuo metu gana paplitusią nuomonę, kad tam tikrą biseksualią ar homoseksualią orientaciją turintys asmenys visuomenėje sudaro labai didelę dalį žmonių – A. Kinsio teigimu, 37% procentai vyrų ir 13% moterų dėl homoseksualių santykių yra patyrę orgazmą. Daugelis homoseksualų organizacijų platina spekuliatyvius duomenis, pagal kuriuos homoseksualių polinkių žmonių gali būti netgi daugiau nei pusė. Naujesnių Vakarų šalyse atliktų tyrimų duomenimis (skirtingais vertinimais), homoseksualūs vyrai gali sudaryti 1-17%, skaičiuojant ir biseksualius – iki 21%, homoseksualių ir biseksualių moterų skaičių nustatyti kebliau, manoma, kad jis gali siekti 18%. Visiškai vienareikšmių duomenų nėra, nes daugumoje tyrimų naudojami gana skirtingi homoseksualumo apibrėžimai (pvz., vienais atvejais homoseksualu laikomas žmogus, patyręs orgazmą dėl homoseksualių santykių, kitais atvejais – bet kokių homoseksualių santykių turėjęs žmogus, trečiais – tik žmonės, kurie pripažįsta, kad tos pačios lyties asmenys juos traukia labiau, nei priešingos ir pan.), dalis homoseksualų net ir demokratiškose šalyse nedrįsta pripažinti savo orientacijos, taip pat – dalis tyrimų yra daromi tiesiog tendencingai, siekiant įrodyti itin mažą ar itin didelę homoseksualių asmenų dalį visuomenėje.
[taisyti] Išnašos
- ↑ Shoffman, Marc (2006-05-17). "Homophobic stigma - A community cause." Nuoroda tikrinta 2007-05-04.
- ↑ Freedman, Alfred M (2000-09-01). "Recalling APA's Historic Step." Nuoroda tikrinta 2007-05-04.
- ↑ "Sexual Orientation and Adolescents." Nuoroda tikrinta 2007-02-23.
[taisyti] Išorinės nuorodos
- A. Kinsio instituto svetainė (angl.)
- Šiuolaikiniai moksliniai straipsniai apie homoseksualumą
- narth.com
- Amerikos psichiatrų asociacijos 1998 m. ir 2000 m. pareiškimai
