Denis Diderot
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Denisas Didro (Denis Diderot, 1713–1784 m.) – prancūzų rašytojas, literatūros kritikas, vienas žymiausių prancūzų švietėjų atstovų, švietėjų „Enciklopedijos" leidimo iniciatorius bei organizatorius.
Gimė Langro miestelyje (Šampanės provincija) amatininko šeimoje, kuri iš kartos į kartą garsėjo peilių gamyba. Tėvai norėjo, kad vaikas būtų dvasininkas ir atidavė jį mokytis į jėzuitų mokyklą, paskui pasiuntė į Paryžių. Jaunąjį Deni traukė filosofija, literatūra, menas, bet ne teologija. Po kivirčo su tėvais jis gyveno savarankiškai iš pamokų, atsitiktinio literatūrinio uždarbio, daug vertė.
 |
Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Taip pat, jei norite, Tvarkos projekte galite parašyti, kad sutvarkėte šį straipsnį. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai. |
1746 m. išleidžiamos „Filosofinės mintys“ (les Pensées philosophiques); oficialiems valstybės ir bažnyčios atstovams jos atrodė įtartinos, knyga pasmerkiama ir Paryžiuje viešai sudeginama. Parašomos pirmosios filosofinės apysakos „Skeptiko pasivaikščiojimas, arba Alėjos" (la Promenade du sceptique, ou les Allées, 1747) ir kitos, 1749 m. anonimiškai išleidžiamas „Laiškas apie akluosius regintiesiems pamokyti" (la Lettre sur les aveugles a l'usage de ceux qui voient); tai moksliniai ir filosofiniai samprotavimai apie pasaulio pažinimą, apie žmogaus proto galią. „Laiške apie akluosius" prasiskverbia ateistinės mintys. Kūrinio autorius surandamas ir nubaudžiamas: jam teko 100 dienų praleisti kalėjime Venseno pilyje. Šis incidentas dar kartą rodo, kokie buvo Didro ir oficialiųjų valdžios atstovų santykiai. Būdamas Vensene, Didro galvoja apie „Enciklopedijos" leidimą; šiam milžiniškam darbui jis skirs bent dvidešimt gyvenimo metų.
Greta daugelio straipsnių „Enciklopedijai" Didro kuria geriausius savo filosofinius ir grožinius kūrinius „Mintys apie gamtos aiškinimą" (les Pansées sur l'interprétation de la nature, 1754), „D'Alambero pokalbis su Didro" (l'Entretien entre d'Alambert et Diderot, 1769), „Traktatas apie pojūčius" (le Traité des sensations, 1754), „Vienuolė" (la Religieuse, 1760), „Ramo sūnėnas" (le Neveu. de Rameau, 1762); „Žakas fatalistas ir jo ponas" (Jacques le Fataliste et son maitre, 1773) ir pjeses „Pavainikis sūnus" (le Fils naturel, 1757), „Šeimynos tėvas" (le Père de famille, 1758), daug kitų kūrinių.
Reikšmingas Didro gyvenimo įvykis - kelionė į Rusiją Jekaterinos II kvietimu (1773-1774 m.). Peterburge prancūzų švietėjas kuria įvairių reformų planus, siūlydamas konstitucinę valdymo formą, teismų reformas. Imperatorė mandagiai klausėsi jo improvizacijų, tačiau vėliau taip sakė: „Jeigu jo paklausyčiau, mano imperijoje reikėtų viską aukštyn kojomis apversti [...]".
Paskutiniuosius kelerius metus Didro praleidžia ramiai rašydamas savo kūrinius.
1750 m. pasirodė „Enciklopedijos, arba Aiškinamojo mokslų, menų ir amatų žodyno" prospektas (l'Encyclopédie, ou Dictionnaire raisonné des sciences, des arts et des métiers"), pradedamas prenumeratorių sąrašas. Prospektui pasirodžius, dar nė pirmam tomui neišėjus, sunerimsta priešiškos jėgos. Laikui einant jų išpuoliai tampa vis stipresni. Septyni tomai išeina legaliai, bet toliau „Enciklopedija“ uždraudžiama spausdinti, ir nors sumažėja enciklopedistų, Didro ją leidžia. Iš viso buvo išspausdinta septyniolika tomų teksto, vienuolika tomų iliustracijų bei lentelių; po Didro mirties išleisti dar septyni tomai papildymų. Taigi iš viso - trisdešimt penki didelės apimties tomai.
Svarbiausias Didro nuopelnas tai, kad jis nudirbo didelį organizuojamąjį darbą, suburdamas žymiausius epochos mokslininkus bei menininkus, progresyviausios minties žmones. Tiksliai nėra žinoma, kiek bendradarbių turėjo „Enciklopedija", manoma, kad per 200, o prižiūrėti tiek žmonių darbą buvo sunku.
„Enciklopedija" pateikė ne tik jos bendradarbių, bet ir viso trečiojo luomo pažiūras bei nuotaikas. Joje buvo pateikiami naujausi moksliniai faktai, padaryti moksliniai atradimai. Čia daug pasidarbavo d'Alamberas, atsakingas už tiksliuosius mokslus ir matematiką. Daugelis reiškinių buvo aiškinami materialistiškai.
Meno ir literatūros skyriuose buvo dėstomos naujausios estetikos teorijos, buvo ginama natūralaus žmogaus samprata, teigiamai vertinami rašytojai, tokį žmogų vaizdavę savo kūriniuose. Švietėjai enciklopedistai (ypač Volteras) energingai gynė tezę, kad teatras yra reikalingas, kad jis būtinas civilizuotai visuomenei. „Enciklopedijos" straipsniuose buvo kritikuojamos pasenusios pažiūros į meną.
„Enciklopedijos" puslapiuose daug straipsnių skirta gamybai, darbo procesų aprašymui. Juose pabrėžiama, kad materialinių gėrybių gamintojas yra trečiojo luomo atstovas, kuris esąs visos Prancūzijos maitintojas, visų materialinių vertybių kūrėjas. Rinkdamas medžiagą tokiems straipsniams, Didro eidavo į fabrikus, amatininkų dirbtuves, todėl „Enciklopedijoje" smulkiai aprašyta ketaus, stiklo, popieriaus gamyba, darbo įrankiai ir pan.
Ž. d'Alamberui pasitraukus iš „Enciklopedijos", artimiausias Didro talkininkas buvo L. de Žokūras, beveik visų straipsnių apie Lietuvą autorius („Lietuva“, „Žemaitija“, „Vilnius“, „Kaunas“, „Kernavė“, „Trakai“, „Nemunas“ ir t.t.).
D.Didro „Enciklopedijai" parašė apie tūkstantį įvairių straipsnių. Kai kuriuose jų ryškios antiklerikalinės tendencijos. Pavyzdžiui, straipsnyje „Netolerancija" nurodoma, kad yra dvi netolerancijos apraiškos: pilietinė ir religinė. Paaiškindamas antrąją, Didro teigia, kad bažnytinėje praktikoje pasitaiko neleistinų priemonių prieš kitaip manančius. Tame pačiame straipsnyje mokslininkas švietėjiškai moko, jog tikėjimo dalykai turi būti išaiškinami be prievartos. Straipsnyje „Dvasininkai" jis pažymi, kad šie skelbiasi esą tarpininkai tarp dievų ir žmonių; istorijos bėgyje įvairių religijų dvasininkai atskleistas gamtos paslaptis panaudodavo savo galiai stiprinti; atsitikdavo, kad jie varžydavosi dėl valdžios su monarchais. Visoje „Enciklopedijoje", ne tik Didro straipsniuose, ryškios antiklerikalinės mintys.
Filosofinės Didro pažiūros. Didro yra XVIII a. filosofas materialistas, pažiūromis pranokęs amžininkus d'Alamberą, Volterą, Ruso, filosofus materialistus Holbachą, Helvecijų. Savo pažiūras Didro išdėstė „Filosofiniuose laiškuose", „Laiške apie akluosius", „Mintyse apie gamtos aiškinimą", dialogo žanro kūriniuose „D'Alambero pokalbis su Didro", kituose teoriniuose bei grožiniuose kūriniuose.
Gnoseologijos srityje Didro - materialistas sensualistas. Jis tvirtino, kad pojūčiai duoda pilną ir neiškreiptą pasaulio vaizdą. Stebėjimai ir jutimai kaupia faktus, mąstymas juos suderina, patyrimas patikrina,- tokia pažinimo grandinė.
Kalbėdamas apie materiją, Didro teigia, kad ji esanti vienintelė substancija; įvairių materijos formų visuma yra esamybė. Materija susideda iš mažiausių savarankiškų dalelyčių (molekulių), jos visą laiką juda ir veikia viena kitą. Judėjimas yra vidinė materijos ypatybė. Tam judėjimui jokio išorinio postūmio nereikėjo ir nereikia. Pasaulio įvairovė priklauso nuo mechaninių materijos dalelyčių būvio. Didro materialistiškai aiškino žmogaus gebėjimą jausti, mąstyti. Jis atmetė žmogui duotų ar įgimtų idėjų pirmumą. Materijai, kuri yra aktyvi savaime, nereikia pradinio judintojo; todėl Dievo, kaip judintojo, būtinybė atmetama; Dievo nėra, nes jis neapčiuopiamas. Mąstymas ir sąmonė yra materijos judėjimo padarinys, todėl sielos nemirtingumo idėja kritikuojama. Materija yra visų reiškinių pagrindas, nematerialių reiškinių (stebuklų) nėra.
Skirtingai nei Volteras, Didro mano, kad religija ir tikėjimas nereikalingi auklėjant visuomenę.
Estetinės Didro pažiūros. Rašydamas straipsnius „Enciklopedijai" bei grožinius kūrinius, diskutuodamas su draugais ir priešais, Didro nuolat keldavo estetikos problemą. Estetines pažiūras jis išdėstė keliuose straipsniuose. Vieni jo teiginiai tęsia klasicizmo estetikos tradiciją, kiti ją pataiso, papildo, kai ką atmeta. Didro grožio supratimas primena klasicistų racionalistų mintis: grožio kategorija egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės. Grožio kūrimas - pamėgdžiojimo aktas. Menas - gamtos mėgdžiojimas. Apie grožį sprendžiama pagal tai, ar meno kūrinys panašus į objektą. Turi būti glaudus ryšys tarp tikrovės ir meno. Gamta yra pirmasis meno modelis.
Meno kūrinys turi būti paprastas ir suprantamas. Grožio elementas yra paprastumas, jis turi būti aiškus, nuosekliai pasakomas, tačiau paprastumo nereikia painioti su primityvumu.
Didro manė, kad meno kūrinys turi veikti daug žmogaus jausmų, jis privalo žmogų skatinti gyventi dorai. Menas, ypač teatras, turi būti naudingi visuomenei, nes jie tobulina žmonių santykius. Meno paskirtis - mokyti ir šviesti, spręsti dideles ir reikšmingas problemas. Kiekvienas menininkas turi būti sąmoningas pilietis ir kartu kovotojas už protingą ir gerą visuomenę.
Menas turi vaizduoti didelius žygdarbius, ginti ir išaukštinti dorybę, kovoti prieš ydas, ypač tokias, kurios visuomenėje toleruojamos ir net gerbiamos, kovoti prieš fanatizmą, prietarus, valdovų tironiškumą; tada menas turės žmogišką paskirtį.
Didro manė, kad pjesių negalima griežtai skirstyti tik į komedijas ar tragedijas. Turi būti kuriama rimtoji komedija - tokio žanro kūrinys, kuris vaizduotų dramatiškus paprastų žmonių išgyvenimus, jų dorus veiksmus. Taip teoriškai Didro pagrindžia XVIII a. miestelėnišką dramą. Kartu rašytojas pažymi, kad, kuriant personažo charakterį, nepakanka nurodyti pagrindinį jo prigimties bruožą, nes charakterį formuoja ir socialinė padėtis.
Estetinės Didro mintys turėjo didelį poveikį prancūzų ir kitų šalių dramaturgams.
„Vienuolė" - apysaka, parašyta laiško, prisiminimo forma. Jauna mergina, buvusi vienuolė, aprašo liūdną savo istoriją markizui de Kruamarui, prašo jo pagalbos ir tikisi, kad jis jai padėsiąs. Marijos Siuzanos Simonen pasakojimas - įvairių nuotykių ir stiprių jausmų kaita, kuriuos ji patiria gyvendama keliuose vienuolynuose. Pasakojama pirmuoju asmeniu jausmingumui sukelti (Didro buvo didelis Ričardsono gerbėjas), pasakojimas sudaro objektyvumo iliuziją. Autorius parodo natūralaus žmogaus natūralius išgyvenimus.
Knygos siužetas nesudėtingas, kompozicija paprasta. Po trumpos įžangos pateikiami trys reikšmingesni gyvenimo epizodai, pabaigoje - epilogas. Kiekvienoje dalyje gvildenama viena svarbi problema, prie jos šliejasi kitos. Pirmajame vienuolyne - Siuzanos noviciato laikotarpis. Nors ją globoja gera vienuolyno vyresnioji, būsimoji vienuolė supranta, kad neturi pašaukimo būti vienuole, kad jos kitokia prigimtis. Ji pabėga iš vienuolyno, tačiau ir namie darosi nepakenčiama, ji parsiunčiama atgal. Taigi viena iš keliamų problemų - neteisingas priėmimas į vienuolynus, kuriuose uždaromi ,,nereikalingi" vaikai,- Siuzana yra nesantuokinė duktė, todėl šeimoje nepageidaujama. Bažnyčia nesmerkia tokio prievartos būdo. Teoriškai privaloma griežtai laikytis savanoriškumo, tačiau realiai jo nepaisoma. Ši prievarta prieštarauja bažnyčios ir vienuolynų tikslams ir skelbiamoms idėjoms. Bažnyčia teigia, kad vienuolynas turi padėti norinčiajam lengviau apsisaugoti nuo pražūtingų pagundų. Tačiau iš tikrųjų kaip tik vienuolyne tyko daugiau pavojų sielai pražudyti. Vadinasi, net bažnyčios požiūriu vienuolynai nereikalingi, nes jie neatlieka jiems skirtos funkcijos.
Toliau Didro nuosekliai parodo tuos faktus, kurie esti vienuolynuose ir kurie prieštarauja kilniai vienuolynų paskirčiai. Kartu rašytojas iškelia naują problemą - ar vienuolynai pateisinami gamtos ir prigimties požiūriu. Antrajame Lonšano vienuolyne, mirus vyresniajai Kristinai, atsiranda slogi nuotaika - įtarinėjimai, pataikavimai, neapykanta. Siuzana patiria pažeminimą, ji kankinama badu, jos celėje išmušami langai ir atimama patalynė, sugalvojami kiti būdai ją morališkai ir fiziškai įskaudinti. Vienuolyne susiklosto nenatūrali sadistinė aplinka, priešiška žmogaus prigimčiai, bažnyčios moralės požiūriu smerktina.
Trečiajame, Arpažono, vienuolyne dar kitoks gyvenimo būdas. Čia siautėja visiška anarchija. Visos seserys gyvena tik pagal besikeičiančias vyresniosios nuotaikas. Vienuolyne įsikerojęs begėdiškas palaidumas. Rašytojas daro logišką išvadą - gamtos požiūriu vienuolynuose žalojama žmogaus prigimtis, vadinasi, jų egzistavimas nepateisinamas.
Apysakoje keliamas klausimas apie tai, kas suteikė teisę vienam žmogui savo nusikaltimą išpirkti kito žmogaus kančia (Siuzana turi kentėti dėl motinos lengvapėdiškumo ir neapdairumo), kaip vertinti visuomenę, kuri toleruoja vienuolynus, kuri leidžia, kad vieni džiaugtųsi kitų sąskaita.
Nuoseklus racionalistas Didro pritaria kelių vienuolynų egzistavimui, kuriuose galėtų gyventi iš prigimties vienatvę mėgstantys žmonės.
Apysakos pabaigoje iš paskutiniojo vienuolyno pabėgusi Siuzana nori likti laisva ir būti savarankiška. Ar ji galės būti tokia Didro laikų visuomenėje, autorius neatsako, palikdamas tai nuspėti skaitytojui.
„Ramo sūnėnas“ amžininkams buvo žinomas tik iš rankraščio nuorašų. Keistas šio kūrinio literatūrinis likimas. Gėtės išverstas, jis pirmiau buvo išspausdintas vokiškai (1805 m.). Prancūziškai išleistas 1821 m., išvertus iš vokiečių kalbos. Originalas, rašytas paties Didro ranka, rastas tik XIX a. pab.
Ramo sūnėnas„ parašytas dialogo forma, kaip ir kai kurie kiti Didro“ kūriniai. Pagal žanrą tai dialogas satyra, perteikiantis filosofo pašnekesį su skurstančiu muzikantu, ieškančiu turtingųjų malonės ir išmaldos. Kartu dialogas yra ginčas apie moralę, etiką, muziką, meną. Satyrinio dialogo herojus - Žanas Fransua Ramo (1716-1771), garsiojo kompozitoriaus ir muzikos teoretiko Žano Filipo Ramo (1683-1764) sūnėnas. 22-jų metų Žanas Fransua Ramo (sūnėnas) palieka tėvų namus, gyvena netikusiai, bando rašyti pjeses klavesinui, kuria operą,- bet nesėkmingai. Nesuranda nei geros pensijos, nei globėjo. Ramo sūnėno pažiūros artimos enciklopedistų priešams (Freronui, Poliso ir kt.), todėl jo išjuokimas yra satyra prieš visus Didro bendraminčių priešus.
Ramo sūnėnas kūrinyje parodytas ištvirkęs, sukčius, akiplėša, cinikas. Pagal amžiaus paprotį svarbu tai, kad jis savo šlykštumo neslepia, tuo tikėdamasis pelnyti daugiau naudos. Jo gyvenimo tikslas - praturtėti bet kokiomis priemonėmis - įsiteikinėjimais, kvailių pagyromis, slepiant protą. Pataikavimas, pinigų vaikymasis - amžiaus liga. Didro sako, kad jo amžius yra nenatūralus, nes visi pozuoja, apsimetinėja. Ramo atitinka šį amžių. Antra vertus, Ramo beveik genialiai supranta meną, jaučia muziką, tik gaila, kad geriausius bruožus užgožia savanaudiškumas.
Dialoge nuosekliai pereinama nuo vienos pokalbio temos prie kitos, sūnėnas parodomas įvairiose situacijose, paliečiama daug klausimų (moralė, vaikų auklėjimas, meno paskirtis, meno modeliai). Didro savo mintis dėsto glausta aforistine forma. Polemizuodamas su oponentu, jis išreiškia savo nuomonę, nuotaikas ir jausmus, todėl „Ramo sūnėnas" yra autoriaus dvasios enciklopedija.
Esant blogam orui, Didro stebėdavęs šachmatų žaidėjus „Režans" kavinėje; čia ir sutikęs šią labai „keistą žmogystą": jame keistai pynėsi dorumo ir nedorumo pradai, jis rodė įgimtus geruosius bruožus ir nesidrovėdamas kalbėjo apie įgytas ydas. Kada jis turėdavo globėjų, būdavo storas ir nusipenėjęs, kai neturėdavo - išsekęs, skurdžiais drabužiais, apšepusiu veidu. Jo rūpesčiai visuomet tie patys: ryte - kur pietaus, po pietų - kur vakarieniaus, vakare - kur nakvos?
Nemalonus ne tik Ramo sūnėno elgesys, bet ir kalba. Jis nekenčia genijų, nes pats negenialus, mano, kad dėl genijų atsiranda pasaulio blogis. Ramo sūnėnui atrodo, kad geriau būti negenialiam, tačiau turėti pinigų, nes šiais laikais turtingųjų įtaka didesnė. Pašnekovas Didro su oponento nuomone, aišku, nesutinka. Ramo išdėsto, kaip gyvena į jį panašūs: jie pina intrigas, pataikauja, net sąvadauja, duoda ne visuomet geras pamokas. Kalbai perėjus prie vaikų auklėjimo, Ramo teigia, kad mergaites reikia išmokyti malonaus elgesio ir įdomaus koketavimo; jis nesutinka su Didro, kuriam atrodo, kad svarbiausias auklėjimo tikslas - išmokyti dorovės ir tauraus didvyriškumo iškęsti negandų valandas. Kiekvienas skirtingai įsivaizduoja malonumą: Ramo pripažįsta tik fizinį pasitenkinimą (valgis, išgėrimas), Didro - intelektualinį: geros knygos skaitymas, bendravimas su vaikais, pagalba reikalingam paramos. Pašnekovai išsiskiria, nes Ramo sūnėnui metas eiti į teatrą.
Didro įtaka ilgai buvo jaučiama intelektualiuose prancūzų visuomenės sluoksniuose. Jis daug nusipelnė tolesnei filosofinės ir estetinės minties raidai.
