Danijos karalius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Danijos karalius – Danijos valstybės monarchas, turintis ribotą valdžią.

[taisyti] Istorija

Nuo VIII a. dabartinės Danijos teritorijoje kūrėsi nedideli valstybiniai junginiai. Jutlandijos pusiasalio pietuose VIII a. viduryje pradėta statyti įtvirtinimus (Dannevirke), apie 800 m. čia susikūrė svarbus prekybos centras Haithabu. IX a. susikūrė Gudfredo, kuris toliau statydino įtvirtinimus ir atrėmė frankų karaliaus Karolio Didžiojo veržimąsi, valstybė. X a. valdant Gormui Senajam ir jo sūnui Haraldui I Mėlyndančiui susikūrė bendra Danijos karalystė. Renkamo karaliaus valdžia tuo metu iš esmės ribojosi vadovavimu kariaunai ir sustiprėjo tik XI a. antroje pusėje. Apie 960 m. Haraldas I Mėlyndantis apsikrikštijo, X a.-XI a. pakrikštyti visi danai.

Jauna valstybė plėtė savo valdas, danai veržėsi į Norvegiją, puldinėjo baltų žemes, buvo apgulę Apuolę. Knutas II Didysis (1018-1035 m.) valdė Angliją. XII a. pirmoje pusėje buvo užimtos Baltijos jūros p. pakrantės: Riugeno sala, Holšteinas, Meklenburgas, Pomeranija, Šiaurinė Estija ir Saarema sala. Valdemaras II Nugalėtojas (1202-1241 m.) 1241 m. paskelbė pirmuosius rašytinius įstatymus, vadinamąjį Jutlandijos teisyną. Didėjant Bažnyčios, žemvaldžių, riterių įtakai, vykstant dinastinėms kovoms karaliaus valdžia XIII a. antroje pusėje vėl nusilpo. 1282 Erikas V Glipingas (1259-1286 m.) paskelbė chartiją, ribojančią karaliaus valdžią, įsipareigojo kasmet šaukti didikus į įstatymų leidžiamąjį ir teisminį susirinkimą – Danehofą. 1320 m. Kristoforas II (valdė 1320-1326 m. ir 1330-1332 m.) įsipareigojo be Danehofo žinios neįvedinėti naujų mokesčių, valdyti kartu su Valstybės taryba (Riges Rad, vėliau Rigsrodas), kurią sudarė didikai ir vyskupai.

Valdemaras IV Aterdagas (1340-1375 m.) karaliaus valdžią vėl sustiprino. Nors jis 1346 m. Vokiečių ordinui pardavė Estiją ir Saaremos salą, o po 1367-1370 m. karo su Hanza prarado prekybos pirmavimą Baltijos jūroje, regione Danijos įtaka didėjo. 1380 m. Danijos karaliai sudarė asmeninę uniją su Norvegija, 1397 m. - Kalmaro uniją su Švedija (iki 1523 m.) ir Norvegija (iki 1814 m., nuo 1537 m. Norvegija buvo Danijos provincija). 1460 m. sudaryta asmeninė unijąa su Šlėzvigu ir Holšteinu. XV a. pabaigoje-XVI a. šalį iš tiesų valdė Rigsrodas, kurio 30 didikų šeimų priklausė apie 80% visos bajorų žemės. Karaliai skatino miestų plėtotę – 1433 m. sostine tapo Kopenhaga, suteikė miestiečiams daugiau teisių, tačiau luomams atstovaujantis Rigsdagas, pirmąkart sušauktas 1468 m. Kristijono I, didesnės įtakos neturėjo. Kristijonas II (1513-1523 m.) buvo didikų nuverstas ir išvytas.

Kristijonas III (1533-1559 m.), numalšinęs 1533-1536 m. Grafų kivirčo sukilimą, 1536 m. įvedė liuteronybę. Reformacija paskatino danų kultūros plėtrą, tačiau Danijos įtaka regione pradėjo silpti. Po 1563-1570 m. (Danijos-Švedijos karas), 1611-1613 m. (Kalmaro karas), 1643-1645 m., 1657-1658, 1658-1660 m. karų su pagrindine varžove Švedija, kuri 1523 m. tapo nepriklausoma karalyste, buvo prarasti Skonė, Rytų Norvegija. XVII a. antrame dešimtmetyje Danija įgijo pirmąsias kolonijas Indijoje, kelias Mergelių (Virginijos) salas. 1660 m. Rigsdagas paskelbė karaliaus sostą paveldimu. 1665 m. Frederikas III (1648-1670 m.) įvedė absoliutinę monarchiją, panaikino Rigsrodą, nebešaukė ir Rigsdago. Panaikintos kai kurios bajorų privilegijos, valdžios pareigūnais imta skirti ir miestiečius, kuriems suteikta teisė pirkti žemę. 1788 m. panaikinta baudžiava.

Pramoninė revoliucija XIX a. pirmoje pusėje paskatino prieš absoliutizmą nukreiptą liberalų judėjimą. 1835-1836 m. sušaukus 4 provincijų luomų susirinkimus įtvirtinta vietos savivalda. Politines permainas paskatino 1848 m. Tautų pavasaris. Frederikas VII (1848-1863 m.) paskelbė 1849 m. birželio mėn. konstituciją, Danija tapo konstitucine monarchija su dvejų rūmų - žemųjų (Folketingas) ir aukštųjų (Landstingas) - parlamentu (Rigsdagas). Gyventojams suteikta žodžio, tikėjimo, susirinkimų laisvė. Po 1864 karo su Austrija ir Prūsija Danija neteko Šlėzvigo, Holšteino, Lauenburgo. 1866 m. priimtos konstitucijos pataisos padidino Landstingo, kuris atstovavo turtingiesiems sluoksniams, įtaką.

1901 m. konstitucijos pataisos išplėtė rinkimų teisę, vyriausybę imta formuoti remiantis Folketingo dauguma. 1915 m. konstitucija įteisino visuotinę rinkimų teisę.^[1]

[taisyti] Danijos karaliai

Sigfredas – minimas 782 m.

Haraldas – VIII a. pab.

Gudfredas – iki 804-810 m.

Hemingas – 810-812 m.

Haraldas Klakas ir Reginfredas – 812-813 m.

Horikas I – 813-854 m.

Horikas II Vaikas – 854 - 870 m.

Halvdanas – apie 870-890 m.

Gormas Senasis – apie 940 m.

Skjoldungų dinastija

Haraldas I Mėlyndantis – apie 940-985 m.

Svenas I Šakiabarzdis – apie 985-1014 m.

Haraldas II – 1014-1018 m.

Knutas II Didysis – 1018-1035 m.

Knutas III Hardeknutas – 1035-1042 m.

Magnusas I Gerasis – 1042-1047 m.

Estridsenų dinastija

Svenas II Estridsenas – 1047-1074 m.

Haraldas III Henas – 1074-1080 m.

Knutas IV Šventasis – 1080-1086 m.

Olafas I Badas – 1086-1095 m.

Erikas I Gerasis – 1095-1103 m.

Nilsas Danas – 1104-1134 m.

Erikas II Emunė – 1134-1137 m.

Erikas III Lamas (Ėriukas) – 1137-1146 m.

Svenas III ir Knutas V – 1146-1157 m.

Valdemaras I Didysis – 1157-1182 m.

Knutas VI – 1182-1202 m.

Valdemaras II Nugalėtojas 1202-1241 m.

Erikas IV Plovpeningas – 1241-1250 m.

Abelis Danas – 1250-1252 m.

Kristoforas I – 1252-1259 m.

Erikas V Glipingas – 1259-1286 m.

Erikas VI Menvedas – 1286-1319 m.

Kristoforas II – 1320-1326, 1330-1332 m.

Valdemaras III – 1326-1330 m.

Valdemaras IV Aterdagas – 1340-1375 m.

Olafas II– 1376-1387 m. (Norvegijoje Olafas IV)

Margarita I – 1387-1412 m.

Erikas VII Pamarėnas – 1397-1439 m. (iki 1412 m. valdė su Margarita I)

Kristoforas III Bavaras – 1439-1448 m.

Oldenburgų dinastija

Kristijonas I – 1448-1481 m.

Hansas Danas – 1481-1513 m.

Kristijonas II – 1513-1523 m.

Frederikas I – 1523-1533 m.

Kristijonas III – 1534-1559 m.

Frederikas II – 1559-1588 m.

Kristijonas IV – 1588-1648 m.

Frederikas III – 1648-1670 m.

Kristijonas V – 1670-1699 m.

Frederikas IV – 1699-1730 m.

Kristijonas VI – 1730-1746 m.

Frederikas V – 1746-1766 m.

Kristijonas VII – 1766-1808 m.

Frederikas VI – 1808-1839 m.

Kristijonas VIII – 1839-1848 m.

Frederikas VII – 1848-1863 m.

Gliuksburgų dinastija

Kristijonas IX – 1863-1906 m.

Frederikas VIII – 1906-1912 m.

Kristijonas X – 1912-1947 m.

Frederikas IX – 1947-1972 m.

Margarita II – nuo 1972 m.

[taisyti] Šaltiniai