Kalmaro unija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kalmaro unija (daniškai, norvegiškai ir švediškai Kalmarunionen) – istoriografinis terminas personalinės unijos (su pertraukomis), sudarytos tarp Danijos, Norvegijos (su Islandija, Grenlandija ir Farerų salom) ir Švedijos (įskaitant dalį Suomijos) 1397–1524 m. nusakyti.
Šalys buvo valdomos vieno monarcho, bet techniškai neatsisakydavo nepriklausomybės. Tačiau praktiškai jos buvo tik autonomiškomis, o jų užsienio politikai vadovaudavo bendras monarchas. Nesutarimai (ypač švedų didikų nepasitenkinimas Danijos ir Holšteino dominavimu) skaldė uniją iki jos iširimo 1523 m., kai Gustavas Vaza tapo Švedijos karaliumi. Unija formaliai nebuvo išardyta, bet kai kurie mokslininkai tvirtina, jog ji nebuvo ir ratifikuota. Oldenburgų dinastija dar kelis šimtmečius po unijos iširimo valdė Danijos-Norvegijos karalystę.
 |
Šis straipsnis apie istoriją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
