Bajorai (luomas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Aristokratų titulai
Monarchai	imperatorius | caras | kaizeris karalius | konungas didysis kunigaikštis
Tituluoti bajorai	kunigaikštis | princas | hercogas | jarlas markgrafas | markizas grafas | erlas vikontas baronas | freiheras baronetas
Bajorai be titulų	kaštelionas bajoras | junkeris
Neapibrėžta padėtis	burggrafas | šatelenas | edleris

Kitos reikšmės – Bajorai (reikšmės).

Bajorai – teisiškai privilegijuotas socialinis žemvaldžių luomas. Bajorų išskirtinis požymis – karaliaus arba kunigaikščio suteikiamas herbas.

Turinys 1 Termino kilmė 2 Bajorų luomo susiformavimas 3 Luomo evoliucija 4 Bajorų šeimos 5 Lietuvos bajorų privilegijos 6 Nuoroda

[taisyti] Termino kilmė

Žodis bajoras naudojamas daugiausiai kalbant apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės kilminguosius.

Liet. bajorai yra kilęs iš rus. бояре 'bojarinai (stambūs senosios Rusijos žemvaldžiai)'. Šis žodis (vienaskaita rus. боярин) ir jo variantai plačiai paplitę slavų kalbose (bulgarų, chorvatų, slovėnų, čekų, lenkų ir kt.). Jo kilmė nėra aiški, bet viena logiškesnių hipotezių teigia, kad jis kilęs iš sen.tiurk. *boĭ är 'turtingas, žymus vyras' (jam giminingas žinomas tiurkiškas žodis bajus 'turtuolis')^[1]. Rusų žemėse „bojarino“ terminas rašytiniuose šaltiniuose aptinkamas nuo XI a.

Rytų Europoje bajorai – tai tik karinę ar valstybinę tarnybą ėję žmonės, tuo tarpu Vakarų Europos istoriografijoje bajorai apima visą diduomenę.Vakaruose bajoro atitikmuo buvo nobilis – kilmingasis. Kilmingieji buvo to meto visuomenės elitas. Kiekvienoje bendruomenėje iškyla išmintingesni, drąsesni, iniciatyvesni, veiklesni jos nariai. Jie tampa ir turtingesni, ir gerbiamesni. Vokiečiai vadino juos eldisten, prancūzai – noblesse, anglai nobility, lenkai – szlachta.

Lietuvių kalboje žodis šlėkta taip pat vartojamas, tačiau dažniausiai paniekinančia prasme. Į lenkų kalbą jis atėjo iš Čekijos kartu su kitais administraciniais terminais, čekai jį perėmė iš senosios vokiečių žemaičių kalbos geschlecht, tai yra – turintis giminę, o žodis slahta šia kalba reiškė dirbti. Lenkų kalboje iš pradžių prigijo terminas szlachetnie urodzony – kilmingai gimęs, tačiau vėliau, susiformavus aristokratijos sluoksniui, jis imtas taikyti vidutiniam bajorų sluoksniui. Neturtingi ir ne tokie kilmingi bajorai buvo vadinami szlachta zaściankowa, szlachta zagrodowa, szlachta szaraczkowa – užsieniniai, užtvoriniai, tačiau tuo jie skyrėsi nuo cholopų, neturinčių jokių kilmės tradicijų.

[taisyti] Bajorų luomo susiformavimas

Skirtingai nuo Vakarų Europos šalių į bajorų luomą Lenkijoje ir Lietuvoje pateko santykinai didelė gyventojų dalis (Lenkijoje net virš 10 proc. gyventojų). Kilmingųjų dalis atsirado dėl karo tarnybos. Iš pradžių kariauna tarnavo genties vadui, o vėliau iš jo kilusiam kunigaikščiui. Iki XIV a. pabaigos į karą dar buvo šaukiami visi vyrai. Vytautas pertvarkė kariuomenę ir padarė ją profesionalia, vien bajorų kariuomene. Todėl jis padidino bajorų karių skaičių – net iš prastųjų žmonių rinko karui tinkamus vyrus ir darė juos bajorais kariais, atleisdamas nuo ūkinių darbų ir prievolių. Kario žemę dirbo samdyti žmonės, vadinami veldamais.

Lenkijoje bajorai kaip luomas susiformavo XIV a. Pagal 1374 m. Košicės privilegiją Lenkijos bajorai atleisti nuo prievolių valstybei, išskyrus nedidelę duoklę nuo žemės, gavo išimtines teises užimti vaivadų, kaštelionų, teisėjų, pakamorių ir kitus postus.

Karo vadams ir valstybės pareigūnams buvo dalijami ištisi valstybės dvarai. Atsirado dvarų kompleksai arba latifundijos. Žinomi ir pirmųjų latifundijų savininkų vardai – Manvidas, Valimuntas, Mingaila, Goštautas, Kęsgaila, Astikas ir Radvila. Tačiau pasibaigus vyriškajai giminei latifundijos iš pradžių atitekdavo kitoms šeimoms.

[taisyti] Luomo evoliucija

Lietuvoje bajorija kaip luomas galutinai susiformavo XV a. Ilgą laiką bajorų luomas išliko atviras, t.y. į jį buvo galima patekti ne tik pagal kilmę, bet ir už nuopelnus didžiajam kunigaikščiui. Tarnybinių bajorų vaidmuo didėjo mažėjant eilinių kunigaikščių, valdžiusių vieną – dvi pilis, skaičiui, ypač Švitrigailos-Žygimanto karo metu.

XV a. labai išplito stambioji žemėvalda. Bajorų viršūnė pradėjo save vadinti ponais. Jie ėmė dalyvauti valstybės gyvenime. XV a. atsirado Ponų taryba, patarinėjusi karaliui. Bet kai XVI a. pabaigoje visi bajorai ėmė dalyvauti valstybės valdyme ir vadintis ponais, tai buvę ponai tapo didikais. Bajorų luomas susiskaidė – jį sudarė didikai (grafai, kunigaikščiai), tarnybiniai bajorai, stambūs bajorai, priklausomų žmonių neturintys bajorai, plikbajoriai, kurie labai priklausė nuo didikų. Bajorija susiformavusios Lietuvos valstybės pagrindu tapo Viduramžiais: bajorų žmonės mokėjo mokesčius, statė ir taisė pilis, vykdė pasėdžio prievolę.

Iš pradžių vyravo žemės valdymas iki gyvos galvos, vėliau formuojasi tėvoninė žemėvalda. Norėdami didinti kariuomenės skaičių Didieji kunigaikščiai dalindavo beneficijas, nes nuo žemės priklausė ir tarnyba. Lietuvos valstybė iki XIV a. pabaigos valdė apie 2/3 visų žemių, o 1569 m. jai liko tik 1/3, nes daug žemių buvo išdalyta bajorams. Pagal 1528 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės surašymą etninė Lietuva turėjo 5730 raitelių, o rusų žemės – 5372 raitelius. Vienas raitelis buvo siunčiamas nuo 8 valstiečių tarnybų. Tarnyboje buvo 3-4 valstiečių kiemai.

Didikai iš kitų bajorų (šlėktos) išsiskyrė pagal tris požymius:

• 1) valdė stambias latifundijas keliuose pavietuose, lietuvių ir baltarusių žemėse ir net Lenkijoje,
• 2) turėjo gavę iš Šventosios Romos imperijos kunigaikščio, grafo ir kt. titulus,
• 3) užėmė ministrų, dignitorių ir vyskupų pareigas, kartu įgydami senatoriaus postą.

[taisyti] Bajorų šeimos

1567 m. kariuomenės surašymo metu Lietuvoje jau buvo 3,5 mln. gyventojų. Stambūs žemvaldžiai apėmė apie 40 % visos bajorų turimos žemės. Vien 41 ponų šeima turėjo 36,8 % visų bajorams priklausomų valstiečių. Smulkūs žemvaldžiai sudarė apie 80 % visų bajorų ir turėjo tik 53 % visų bajorų valstiečių. Iš pačių stambiausių žemvaldžių minėtini Kęsgailos, kurie 1528 m. karo atveju telkė 768 raitelius, Radvilos – 621, Goštautai – 422, Astikai – 337 ir kt.

18 ponų šeimų buvo lietuvių kilmės: Kęsgailos, Radvilos, Goštautai, Astikai, Pacai, Šemetos, Kločkos, Jundilai, Vežgailos, Zavišos, Narbutai, Zaberezinskiai, tarp jų Gediminaičiai – Alšėniškiai, Olelkaičiai, Sanguškos, Višnioveckiai, Mstislavskiai, tarp jų ir Vilniaus vyskupas Jonas.

17 šeimų buvo baltarusių kilmės: Hlebavičiai, Korsakai, Zenovičiai, Nemirovičiai, Kostkevičiai, Kuncevičiai, Solohubai, Stretovičiai, Mikitiničiai, Abramovičiai, Lukomskiai, Nosilevskiai, Bogatinovičiai, Chreptavičiai, Sapiegos ir Iljiničiai.

5 šeimos buvo ukrainiečių kilmės: Chodkevičiai, Palubinskiai, Čartoriskiai, Zaslavskiai ir Ostrogiškiai. Viena Lietuvos didikų šeima buvo lenkų kilmės – Kiškos.

Per 1568 m. surašymą vaizdas mažai pakito. Iš lietuvių didikų atsirado Naruševičiai ir Tolvaišos, iš baltarusių – Valavičiai ir Masalskiai, iš ukrainiečių – Tiškevičiai ir iš Chodkevičių kilę Pociejai, iš lenkų – Laskiai. Lietuvių kilmės ponų latifundijos koncentravosi toje dabartinės Baltarusijos dalyje, kur tuo metu gyveno lietuvių etnosas – Rodunės, Lydos, Ašmenos, Gardino, Naugarduko, Volkovysko ir Bresto srityse.

1667 m. gyventojų surašymas pagal trobas parodė, kad Žemaičiuose iš 5486 žemvaldžių net 3940, arba 71,8 %, visai neturėjo baudžiauninkų. Tai buvo vienkieminė arba okolicų šlėkta. Bet jie buvo žemės savininkai ir turėjo pilietines bei politines teises. Tikrųjų dvarininkų tuomet Žemaitijoje buvo 1546, arba 28,2 %, bet iš jų 905 turėjo tik po vieną valstiečių šeimą, o 468 – nuo 2 iki 20 baudžiauninkų šeimų. 120 dvarininkų valdė nuo 20 iki 50 baudžiauninkų šeimų ir tik 53 dvarininkai turėjo daugiau kaip 50 valstiečių šeimų.

1775 m. surašymu iš 5748 bajorų šeimų Žemaitijoje tik 1179, arba 20,8 %, buvo dvarininkai, o 4569 šeimos, arba 79,5 %, visai neturėjo baudžiauninkų. Iš didikų tik Sapiegos, Radvilos, Pliateriai ir Oginskiai turėjo savo dvarų Žemaičiuose.

[taisyti] Lietuvos bajorų privilegijos

Išdalinęs valstybės žemes, didysis kunigaikštis ir pats tapo priklausomas nuo vis daugiau teisių ir privilegijų reikalavusių stambiųjų bajorų. Jiems suteikiama administracinė ir teismo valdžia jų valdose gyvenantiems žmonėms, vis daugiau teisių suteikiama valstybės valdyme. Bajorų teisinį statusą Lietuvoje nustatė keletas didžiųjų kunigaikščių privilegijų:

• 1387 m. privilegija išleista kariams ir bajorams; suteikė teisę paveldėti savo žemes, taip pat numatoma skirti teisėjus į pilis, sureguliuotas našlių klausimas. Patvirtinta bajorų asmens laisvė. Kilmingieji įgijo teisę valdyti už tarnybą suteiktas žemes ir galbūt dalį kunigaikščio žemių. Nuo kitų prievolių bajorai neatleidžiami – jie turėjo atlikti karinę tarnybą su žirgu, budėti pilyse, prisidėti prie pilių, tiltų ir kelių statybos, taip pat atlikti pastovio prievolę.
• 1413 m. Horodlės unija atnaujinta Lietuvos ir Lenkijos sąjunga tarp Jogailos ir Vytauto, o kartu sukuriamas bendras bajorų Seimas, patvirtina galimybė paveldėti skirtas žemes. Šalia tevonijų įteisinamos beneficijos (donationes), tačiau teisę į tėvoniją reikia įrodyti raštu. Bajorams suteikiami herbai.
• 1432 m. Jogailos privilegija praktiškai pakartoja ankstesniąsias. Karo tarnyba išlieka pagrindinis elementas kaip ir su tuo susijęs žemės perleidimo ribojimas.
• 1434 m. gegužės 6 d. Žygimanto privilegija katalikų ir stačiatikių bajorams garantavo, kad bajorai nebus persekiojami be teismo, įgyja teisę su nedideliais apribojimais disponuoti savo žeme.
• 1447 m. Kazimiero privilegija numatė bažnytinių vietų skyrimą tik lietuviams. Patvirtinama disponavimo turtu teisė, ją galėjo paveldėti vaikai, o vaikų nesant – žmona, kol ištekės už kito vyro. Bajorų veldamai atleidžiami nuo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus tuos, kuriems žemė suteikta paties Kazimiero. Prievolės valstybei išliko, pasižadama svetimšalių neskirti Lietuvos pareigūnais. Teismo teisė, valstiečių atleidimas nuo prievolių kunigaikščiui ir garantija dėl pabėgusių vasltiečių grąžinimo sudarė juridines sąlygas baudžiavai. Šia privilegija galutinai nutrauktas ryšys tarp didžiojo kunigaikščio ir valstiečių.
• 1492 m. Aleksandro privilegija atnaujina 1447 m. privilegiją bei prideda papildomų nuostatų. Svarbiausia iš jų – apribojama didžiojo kunigaikščio valdžia užsienio politikos srityje, didysis kunigaikštis tampa priklausomu nuo Ponų tarybos. Be Tarybos pritarimo niekas negalėjo būti pašalintas iš užimamo posto ar kitaip persekiojamas kaltinant nelojalumu. Nustatyta, kad aukšti valstybės ir bažnyčios postai negali būti parduodami. Žemesnieji valstybiniai postai skirstomi dalyvaujant Vilniaus, Trakų ir kitiems vaivadoms. Tuo būdu didysis kunigaikštis prarado galimybę žaisti žemesniaisiais bajorijos sluoksniais prieš didikus, savo nuožiūra skirstyti valstybinius postus ir gauti pajamas iš tarnybų pardavinėjimo. Tuo pačiu užtikrinta, kad postų negalės gauti miestiečiai. Ši privilegija faktiškai skiriama didikams, joje neminimas karinę tarnybą atliekantis, dažnai valstietiškai gyvenantis žemesnysis bajorų sluoksnis. Dvarus gali pirkti tik artimi giminaičiai.
• 1506 m. Žygimanto I privilegijos papildomai įtvirtino Ponų Tarybos vaidmenį valstybės valdyme. Apribojama priėmimo į bajorus teisė.
• 1557 m. balandžio 1 d. Žygimantui Augustui paskelbus Valakų reformą įvyko lemiamas posūkis, įtvirtinant bajorų žemėvaldą – valstiečiai prarado žemės nuosavybę ir asmens teises. Bajoras savo valdoje dominijoje tapo viešpats. Be jo žinios niekas (taip pat ir valstybė) negalėjo rinkti mokesčių, administruoti ir teisti jo valstiečių.
• 1569 m. liepos 1 d. Liublino Seime pasirašytas galutinis susitarimas, atnaujinantis Lietuvos ir Lenkijos uniją (Liublino unija), tačiau Lenkijos Karalius atsisakė Lietuvos sosto paveldėjimo teisės, bajorams sudaryta galimybė rinkti bendrą abiejų valstybių valdovą.
• 1588 m. priimtas III Lietuvos Statutas dar labiau išplėtė bajorų teises – įstatymus leisti galėjo tik Abiejų Tautų Respublikos Seimas. Įstatymai turėjo būti priimami sutarus visiems trims „luomams“, kuriais buvo laikomi Karalius, Senatas ir pavietų seimelių atstovai Seime. Statutas galutinai padalijo visuomenę į šlėktos ir prastųjų žmonių – miestiečių ir valstiečių luomus. Jis garantavo kilmingiesiems trigubą imunitetą – mokestinį, teisinį ir administracinį. Šito nebuvo nė viename Europos teisyne. Bajoro tėvonija tapo jo dominija.

Daugelį teisių bajorai išlaikė ir po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, kai Lietuvos Didžioji kunigaikštystė atiteko Rusijos imperijai.

[taisyti] Nuoroda

• Lietuvos Bajorų Karališkoji Sajunga