Antrasis pasaulinis karas Ramiajame vandenyne
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Antrasis pasaulinis karas Ramiajame vandenyne (jap. 太平洋戦争 Taiheiyo senso, pažodžiui „Ramiojo vandenyno karas“) – Antrojo pasaulinio karo veiksmai Rytų Azijoje, vykę 1937-1945 m. Jų sudėtine dalimi buvo ir Antrasis Kinijos - Japonijos karas.
Turinys |
[taisyti] Karo prielaidos
1931 m. rugsėjo mėn. Kvantongo armija, inscenizavusi smulkų karinį incidentą, užėmė pietinės Mandžiūrijos miestus. Nors operacija oficialiai nebuvo vyriausybės sankcionuota, Japonijoje ji buvo įvertinta teigiamai ir vyriausybė – tada dar civilinė – nesiryžo pasipriešinti. Okupuotoje teritorijoje buvo paskelbtas Mandžiukas – nominaliai nepriklausoma „Mandžiūrų valstybė“, kurios vadovu (imperatoriumi) buvo paskirtas nuverstasis paskutinis Kinijos imperatorius Pu I. Faktiškai šeimininkavo japonai, kuriems svarbu buvo išnaudoti Mandžiūrijos akmens anglies ir geležies rūdos išteklius. Tautų Lygos asamblėja 1933 m pareikalavo, kad japonai išeitų iš Mandžiūrijos, tačiau Japonija demonstratyviai pasitraukė iš Lygos.
Dar 1936 m. lapkričio mėn. Japonija buvo pasirašiusi Anti-Kominterno paktą su Vokietija, vėliau ir su Italija. Jo pagrindu 1940 m. rugsėjo mėn. buvo pasirašyta trišalė sutartis. Taip susiformavo ašis Berlynas-Roma-Tokijas. Tačiau Japonijos ryšiai su Vakarų partneriais nebuvo intensyvūs. Japonijos militarizmo ideologijoje, panašiai kaip ir nacizme, svarbią vietą užėmė savo rasinio pranašumo ir išskirtinumo idėjos. Tarp režimų liko daug nepasitikėjimo: Vokietija nepranešė apie rengiamą karą prieš SSRS, Japonija savo ruožtu neinformavo Berlyno apie planus pulti JAV.
[taisyti] Karo veiksmai Rytų Azijos šalyse
Japonija nepasidavė Vokietijos spaudimui įsijungti į karą prieš Sovietų Sąjungą ir pasinaudojo proga pradėti plačią ekspansiją Pietryčių Azijoje.
Po kelerių metų pauzės, atsiradusios dėl vidinių politinių problemų, 1937 m. liepos 07 d. Japonija pradėjo karą prieš Kiniją. Geriau ginkluoti ir drausmingi japonų daliniai pietuose užėmė Hanko, Nankiną, Kantoną, šiaurėje veržėsi link Vidinės Mongolijos. Tik ginkluoti susidūrimai su SSRS kariuomene japonams baigėsi nesėkmingai – tai vėliau (1941 m. balandžio mėn.) privertė Japoniją, tarpininkaujant Vokietijai, pasirašyti su SSRS nepuolimo sutartį, kurios Japonija nesulaužė. Tuo tarpu Kinijoje vis labiau plėtėsi partizaninis karas prieš japonus.
1940 m. japonai, siekdami atkirsti strateginius Kinijos kelius į pietus, okupavo šiaurinę Indokinijos dalį, priklaususią Prancūzijai. Amerika, Didžioji Britanija ir Nyderlandai į tai atsakė japonų sąskaitų įšaldymu, plieno ir naftos embargu. Prezidentui Ruzveltui atsisakius derėtis, civilinis Japonijos ministras pirmininkas atsistatydino ir jo vietą užėmė generolas Todžio Hideki. Šis pateikė galutinį pasiūlymą: Japonija išeis iš Indokinijos, jei JAV pradės tiekti naftą Japonijai, atšaldys jos sąskaitas ir nustos remti Kiniją. Tęsdama derybas, Japonijos vyriausybė jau buvo numačiusi galutinę sąlygų priėmimo datą (lapkričio 29 d.) ir ruošėsi karui prieš Ameriką. Japonijos vyriausybė ir generalitetas manė, kad kontroliuodama Korėją, Mandžiūriją ir Šiaurės Kinija bei pasinaudodama turtingais Pietryčių Azijos ištekliais (nafta, kaučiukas ir kt.), Japonija gali mesti iššūkį JAV, tikintis, kad amerikiečiai nesileis į plataus masto karą toli nuo savo sienų ir nekliudys Japonijai užimti Pietryčių Azijos salų.
[taisyti] Perl Harboro puolimas
Pirmuoju smūgiu 1941 m. gruodžio 7 d. Japonijos povandeniniai laivai ir aviacija per dvi valandas praktiškai sunaikino JAV Ramiojo vandenyno laivyną Perl Harboro bazėje Havajuose: JAV neteko 13 kovinių laivų ir 200 lėktuvų, apie 3000 kariškių žuvo arba buvo sužeista. Šio užpuolimo, apie kurį Vokietija iš anksto nebuvo perspėta, svarbiausia pasekmė Antrojo pasaulinio karo eigai buvo tai, kad JAV sekančią dieną paskelbė karą Ašies valstybėms. Retrospektyviai galima teigti, kad Perl Harboras nulėmė karo baigtį.
[taisyti] Japonijos karas su JAV
Japonijos generolai pagrįstai tikėjosi, kad sunaikinę svarbiausią JAV jūrinę bazę Ramiajame vandenyne jie užsitikrins veiksmų laisvę regione, nes Nyderlandai ir Prancūzija jau buvo okupuotos ir negalėjo sutrukdyti japonų intervencijai Pietryčių Azijoje. Įvykių eiga pradžioje tuos lūkesčius patvirtino. Per keletą mėnesių Japonijos kariuomenė užėmė Britanijai priklausiusį Honkongą, Malają, Singapūrą, Birmą (dabar Mianmaras), Olandų Rytų Indiją (dabartinę Indoneziją), Filipinus (JAV valdą), peržengė Britanijos valdų sienas šiaurės rytų Indijoje, išsilaipino Naujojoje Gvinėjoje, o 1942 m. birželio mėn. užėmė dvi JAV priklausančias Aleutų salas.
Tačiau Japonijos laimėjimai buvo trumpalaikiai. Nežiūrint demagoginių šūkių „Azija – azijiečiams“ ir „bendro klestėjimo“ propagandos, japonai nesulaukė okupuotų teritorijų gyventojų paramos, o Kinijoje įklimpo į beviltišką karą prieš partizanus. Prasidėjo pralaimėjimų serija. JAV išsaugojo savo lėktuvnešius ir povandeninius laivus, ir tai suteikė joms pranašumą Ramiojo vandenyno platybėse. Jau 1942 m. birželio 4–6 d. jūrų aviacijos mūšyje prie Midway salų Japonija neteko 4 lėktuvnešių, 2 kreiserių ir 3 eskadrinių minininkų (JAV nuostoliai – 1 lėktuvnešis ir 1 eskadrinis minininkas). Midway mūšis reiškė posūkį kare Ramiojo vandenyno regione – po šio mūšio jūrinės galios persvara pakrypo sąjungininkų (JAV, D.Britanijos, Australijos, N.Zelandijos) naudai. 1942 m. rudenį Japonijos jūrų laivynas ir aviacija patyrė sunkius nuostolius prie Guadalcanal salos Saliamono archipelage ir 1943 m. vasario mėn. pasitraukė.
[taisyti] Karo baigtis
Po šių pralaimėjimų daugeliui Japonijos politikų ir generolų tapo aišku, kad karo laimėti nepavyks, tačiau tikėjosi, kad ilgesnis pasipriešinimas padės išsiderėti geresnes pasidavimo sąlygas, juo labiau, kad nė viena pagrindinių Japonijos armijų nebuvo sumušta. Tačiau to neįvyko – atvirkščiai, 1944 m. liepos mėn. amerikiečiams užėmus Marianų salas, jų bombonešiams B-29 tapo pasiekiamos Japonijos salos.
1945 m. balandžio 01 d., po keletą mėnesių trūkusio intensyvaus Japonijos miestų bombardavimo, JAV kariuomenė išsilaipino Okinavoje, o sąjungininkų povandeniniais laivais vykdoma Japonijos salų blokada žlugdė šalies ekonomiką, ministras pirmininkas admirolas Suzuki Kantaro mėgino tartis dėl tarpininkavimo su Sovietų Sąjunga, tačiau ši buvo įsipareigojusi pradėti karo veiksmus prieš Japoniją. O JAV siekė kuo anksčiau baigti karą, nes dėl fanatiško japonų pasipriešinimo aukų skaičius iš abiejų pusių didėjo, be to, numatytas (rugpjūčio 08 d.) Sovietų Sąjungos įsijungimas į karą ir galimas jos kariuomenės išsilaipinimas Japonijoje neišvengiamai būtų padidinęs SSRS įtaką regione.
1945 m. rugpjūčio 6 ir 8 d. JAV numetė atomines bombas virš Hirosimos ir Nagasakio. Tai buvo pirmasis (ir iki šiol vienintelis) branduolinio ginklo panaudojimas kare. Rugpjūčio 14 d. japonai nutraukė pasipriešinimą, išsiderėję, kad bus išsaugota imperatoriaus institucija. Formaliai besąlygiška kapituliacija pasirašyta rugsėjo 2 d. JAV kariniame laive Missouri, prisišvartavusiame Tokijo įlankoje.
