Pirmoji antiprancūziškoji koalicija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Strateginė padėtis Europoje 1796 m.

Pirmoji antiprancūziškoji koalicija – vienas iš napoleonmečio politinių tarpsnių.

[taisyti] Raida

1792 m. balandžio 20 d. Prancūzija paskelbia karą Bohemijos ir Vengrijos imperatoriui François II. Pagal 1791 liepos mėn. Pilnitz susitarimą bei 1792 vasario mėn. Berlin sutartį Austrija ir Prūsija veikė išvien. Po Liudviko XVI egzekucijos į koaliciją įstojo Anglija ir Ispanija. Tuo metu įvyko Argonne manevrai ir labai svarbus Valmy mūšis.

Tuo metu Vokietijoje generolo Adam Custine vadovaujama kariuomenė puola Frankfurtą. Dumouriez veržiasi į Austrijos žemes, pietinę Nyderlandų dalį (dabartinė Belgija) ir pasiveja besitraukiančią Habsburgo armiją, įvyksta Jemappes mūšis.

1793 generolo Adam Custine armija buvo uždaryta Brunswick’o Mainze. Austrija (Saxe-Coburg princas Frederick) siekė atsiimti Nyderlandų žemes. Dumouriez puola Saxe-Coburg ties Neerwinden. Kiti mūšiai: La Maddalena.

Diktatoriškas Prancūzijos generolas Jean Houchard paima Šiaurės armiją, sudarytą iš rekrutų, su kuria užpuola York’o kunigaikščio armiją ties Hondschoote.

Vėliau Jean Houchard puolė Orange princą Menin’e, bet jam buvo paliepta nutraukti žygį. Vėliau jis buvo giljotinuotas. Armijos vadovavimą perėmė generolas Jean-Baptiste Jourdan, kurį rėmė karo ministras Lazare Carnot.jis pasiuntė Jourdan prieš Saxe-Coburg'o pajėgas, kurios buvo įsiveržusios į Mauberge ir Prancūziją, įvyksta Wattignies mūšis.

Vėliau buvo atsiimta Toulon. Generolas Lazare Hoche atsisakė pasitraukti po Kaiserslautern pralaimėjimo ir sumušė prūsų armiją Froschwiller (12 22) ir austrus (generolas Dagobert Wurmser) Geisberg’e (12 26).

1794 Revoliucija toliau plėtojosi. Buvo pasiektos pergalės Tourcoing, Hooglede ir Fleurus. Kiti mūšiai: Villers-en-Cauchies.

Jourdan užėmė Brussels ir Antwerp ir galų gale išstūmė austrus iš Nyderlandų. Pietuose prancūzai susidūrė su ispanų armija. Prarado Corsica, Vakarų Indijos žemes, pralaimėjo First of June mūšį. Šiaurinė Nyderlandų dalis (protestantai) po pietinių Nyderlandų žemių (katalikų) aneksijos įstojo į pasipriešinimą Prancūzijos revoliucijai.

1795 generolas Jean Pichegru puolė protestantus olandus ir su kavalerija užėmė lavyną. Nyderlandai visiškai priklausomi Prancūzijai. 05 16 Prūsija pasirašė Basle taikos sutartį. Vėliau taiką su Prancūzija sudarė ir mažesnės vokiečių žemės, Ispanija. Liepą britų laivynas išlaipino 3500 prorojalistų ir politinių emigrantų į Prancūziją, įvyko Quiberon mūšis. Įsiveržėliai tikėjosi sustiprinti pasipriešinimą, bet nebuvo pakankamai įvertintas prancūzų ryžtingumas ir Hoche greitai nuslopino sukilėlius. Sukilimas tegyvavo labai trumpai, tik mažesnė pusė sukilėlių pabėgo į Angliją. Didelis Prancūzijos nuostolis buvo generolo Pichegru giljotinavimas, nors jis ir sumušė austrus prie Mainz (10 29).

1796 Prancūzija ir Austrija kovojo tarpusavy Vokietijoje ir Italijoje. Generolai Jean Moreau ir Jourdan užgrobė Archduke Charles prie Reino. Jourdan bandė prasimušti pro Reiną į Bavariją, bet buvo sumuštas Charles’o prie Wetzlar ir atsitraukė. Charles atakavo Moreau, jį prisivijo prie Malsh, kur nė viena pusė neįgijo pranašumo. Tada Charles vėl puolė Jourdan, kurį sumušė prie Amberg, ir Wurzburg, Tuo tarpu Moreau Atlaikė austrė puolimą prie Freidberg, tačiau Moreau buvo paliktas vienas, negalėdamas apsiginti, pasidavė. Abi šalys pasirašė paliaubas.

[taisyti] Italija – Napoelono šlovės lopšys

1796 Italijoje iškilo Napoleonas Bonapartas, kurio pirmosios kliūtys buvo austrų armija (Generolas Jean Beaulieu) ir Pjemonto armija (Generolas Michael Colli). Napoleonas šias dvi armijas atskyrė Montenotte, sumušė Beaulieu Dego’e, o Colli’į – Mondovi’e. Kiti mūšiai: Voltri.

Colli nutraukė karo veiksmus ir po dviejų savaičių Pjemontas išstojo iš karo. Tada Napoleonas sumušė austrus prie Lodi ir užėmė Lombardiją. Napoleonas spaudė Beaulieu ir sekė jį iki Tyrol. Naujas pavojus iškilo, kai generolas Dagobert Wurmser įsiveržė į Italiją ketindamas nutraukti Mantua apgultį.

Wurmser pasiuntė dalį savo armijos su generolu Peter Quasdanovich priešaky nutraukti Napoleono aprūpinimo linijas. Napoleonas naudodamas įsiveržimo į centrą taktiką: neleisti susijungti armijoms, užpuolė Quasdanovich prie Lonato. Tada sumušė Wurmser prie Castiglione, iš kur Wurmser pabėgo atgal į Tyrol.

Atsigavęs Wurmser vėl norėjo padėti Mantua miestui, bet vėl išskaidė savo pajėgas. Generolas Paul Davidovich pasiliko ginti Tyrol, kai Wurmser keliavo į Mantua. Napoleonas sumušė Davidovich Caliano’e. Vėliau pasivijo Wurmser ir sumušė jį Bassano mūšyje, tačiau dalis austrų armijos pabėgo į Mantua.

Mantua mieste buvo 28000 austrė armija, bet ji nesugebėjo atlaikyti generolo Andre Massena apsiausties. Trečiajame austrų bandyme sustabdyti Napoleono armiją dalyvavo generolas Josef Alvintzy. Vėl austrai išskaidė savo armiją. Kai prancūzų apsauginės pajėgos slaikė Davidovich, Bonaparte susigrūmė su Alvintzy Caldiero mūšyje, kuris baigėsi austrų naudai, bet vėliau beviltiškame Arcola mūšyje Napoleonas sutriuškino Alvintzy.

1797 Austrija dar sykį mėgino apginti Mantua. Alvintzy vėl padalino savo armiją ir nepilna armija puolė Napoleoną prie Rivoli, kur Alvintzy buvo užspaudęs prancūzus iki tol, kol neatvyko prancūzų pastiprinimas.

Po šios pergalės Napoleonas pasuko Mantua link, kur miestą apsupęs laikė generolas Jean Serurier, kuris buvo pakliuvęs tarp Mantua įgulos bei austrų pastiprinimo su generolu Johann Provera priešakyje. Pastiprinimas leido Serurier apgulti miestą su Wurmser įgula, kai Napoleonas apsupo Provera armiją ir privertė ją pasiduoti. Wurmser, likęs be pastiprinimo, neišlaikė miesto, kuriame, daugiausia dėl ligų, mirė 18000 miestiečių ir kareivių. Užėmęs Mantua, Napoleonas, nepaisydamas besipriešinančio Pjemonto erchercoro Charles, per Alpes pasuko į Vieną, Austrijos inperatorius Francis I nedelsdamas paprašė taikos. Napoleonas nusiuntė Leoben taikos sąlygas: Nyderlandų žemių atidavimą ir Cisalpine respublikos Šiaurės Italijoje pripažinimą.

1798 metai palyginus su ankstesniais buvo gana ramūs. Prancūzija užėmė Šveicariją, sukurdama Helvetijos respubliką, ir Romą, sukurdama Romos respubliką. Taip pat nesėkmingai bandė įsiveržti į Airiją. Generolas Jean Humbert buvo nusiųstas padėti airių sukilimui. Tačiau buvo sumuštas prancūzų La Vendee ir Quiberon mūšiuose. Vinegar Hill mūšyje buvo sumuštos sukilėlių pajėgos. Netrukus lordas Cornwallis apsupo Humbert armiją ir jis buvo priverstas pasiduoti. Kiti mūšiai: Camperdown.