Pekinai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Pekinų veislės šuo

Pekinas

Pekinai (Angl. Pekinese – Pekino gyventojas) – kambarinių šunų veislė, kilusi iš Kinijos. Tai vieninteliai šunys, kuriuos žmonės buvo pavertę dievybėmis. Kinų legenda pasakoja, kad šie šunys kilę iš liūto ir beždžionės. Tėvas jiems davė narsą, išdidumą, o motina mažą ūgį ir dideles raiškias akis.

Aukštis ties gogu – apie 20 cm, svoris – 3/4 kg. Kuo mažesnis, tuo labiau vertinamas. Gyvena maždaug 14 metų, kaip ir visi šunys. Permaitinti gali sirgti daug skausmo sukeliančiomis stuburo diskų išvaržomis. Jiems, kaip ir kitoms trumpanosėms veislėms, dažnai pasitaiko kvėpavimo negalavimų ir akių sužeidimų.

[taisyti] Istorija

Į pekinus panašius šunis jau augino Tibeto vienuoliai, paskui pekinai atsidūrė Kinijos imperatorių rūmuose. Čia juos akylai saugojo kaip brangiausią imperatoriaus turtą. Įsigyti pekiną paprastam mirtingajam reiškė neišvengiamą mirties bausmę. Net pats imperatorius neturėjo teisės kam nors padovanoti šios veislės šunį. Ypač šie šunys imti gerbti tuomet, kai vienas itin protingas pekinas buvo paskelbtas Budos įsikūnijimu ir imtas garbinti kaip šventasis.

Kokie brangūs seniau būdavo pekinai, rodo toks pavyzdys – 1907 metais anglė Klasira Kros atsisakė parduoti savo pekiną amerikiečiui Dž. Morganui, siūliusį už šunelį 32 00 svarų sterlingų. Tais laikais svaras sterlingų buvo bent keliasdešimt kartų vertingesnis. K. Kros šuns nepardavė net gavusi pasiūlymą pačiai nustatyti kainą.

[taisyti] Charakteris

Pekinas mėgsta būti nepriklausomas, orus. Tai budrus, nepatiklus, sumanus, užsispyręs, egoistas, pasitikintis savimi šuo. „Gaujos vadą“ iš šeimynykščių pasirenka pats ir „priklauso“ tik vienam šeimos asmeniui. Be galo pavydūs ir trokšta būti dėmesio centre. Pekinai tinka ramiems žmonėms. Jiems nereikia daug bėgioti, ilgai vedžiojami greit pavargsta. Dresuojant patartina šunį girti paklusus komandai, o baudžiant už klaidą labai įsižeidžia ir pasišalina.

Paprastai sugyvena su kambariniais gyvulėliais, nors viską lemia auklėjimas. Nemėgsta, kai jam trukdoma ilsėtis, todėl šeimai, turinčiai mažų vaikų, netinkamas.