Orientalistika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Orientalistika (oriente - rytai) – tarpdisciplininės vakariečių Artimųjų, Indijos, Tolimųjų Rytų ir kitų Rytų (Azijos žemyno pietinės dalies ir jau kultūriškai artimos Šiaurės Afrikos) kultūrų, visuomenių, kalbų studijos.

Dabar šis terminas kritikuojamas dėl savo eurocentristiško skambesio. Vis dažniau linkstama jį pakeisti tiesiog Azijos studijomis. Tačiau tarp šių terminų esama šiokio tokio neatitikimo. Dažniausiai terminas Azijos studijos naudojamas turint omenyje dabartines Azijos kultūras, valstybes ir visuomenes, kai tuo tarpu orientalistika - tradicines kultūras, istoriją. Dėl tos priežasties į Azijos studijas neįtraukiamos tokios istorinės disciplinos, kaip šumerologija, asirologija, hetitologija, egiptologija, kurios paprastai įtraukiamos į orientalistikos sampratą.

[taisyti] Istorija

Orientalistikos kaip mokslinės disciplinos pradžia galėtų būti laikoma švietėjų (pvz., Voltaire (Voltero)) susidomėjimas Rytų kultūromis, bei Napoleono Ekspedicija į Egiptą.

[taisyti] Kryptys

Įsibėgėjus Rytų kultūrų tyrinėjimams, išryškėjus jų tarpusavio skirtumams atsirado poreikis siauresnėms specializacijoms.

Islamo studijos - tyrinėja islamo šalis. Dažnai skirstoma į atskiras disciplinas: arabistika, tiurkologija, iranistika
Pietų Azijos studijos arba indologija - tyrinėja Indijos subkontinento (Pietų Azijos) tautas bei kultūras.
Tibetologija - tyrinėja Tibeto kultūrą, kalbą.
Pietryčių Azijos studijos
Rytų Azijos studijos - tyrinėja Rytų Azijos šalis. Čia dažniausiai įtraukiamos japonologija, sinologija, koreanistika, vietnamistika ir t.t.