Lietuvos nacionalinis radijas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lietuvos nacionalinis radijas – valstybei nuosavybės teise priklausanti visuomenės informavimo priemonė, veikianti pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) įstatymą.
Nacionalinį radiją sudaro trys radijo stotys – Lietuvos radijas, programa „Klasika“ ir „Opus 3“. Transliuojamas ir interneto radijas – „@ radijas“. Visos nacionalinio radijo stotys transliuojamos ne tik radijo bangomis, bet ir internetu, kaip ir „@ radijas“. LRT įstatymas numato, nacionalinis radijas gali turėti keturias programas.
[taisyti] Istorija
Lietuvos radijas atsirado panašiu metu, kaip ir daugelio kitų Europos šalių nacionaliniai transliuotojai. Informacijos perdavimo ir priėmimo radijo bangomis techninės priemonės Lietuvoje pradėtos kurti XX a. antrajame dešimtmetyje, kai Rusijos caro armijos ryšių tarnybos dalinys pradėjo statyti „Telefunken“ firmos radiotelegrafo stotį Kauno tvirtovės Žaliakalnio forte. Pirmojo pasaulinio karo metu stotimi naudojosi vokiečiai, o karui pasibaigus, 1919 m. perdavė ją tuomet jau nepriklausomos Lietuvos kariuomenei.
Lietuva stotį pradėjo naudoti 1919 m. liepos 9 d. Šioje radiotelegrafo stotyje dirbo iš užsienio grįžę ir ten patirties bei žinių įgiję specialistai. Nors 1923 m. pasaulyje sparčiai ėmė plisti radiofonija, Kaune pradedama statyti nauja radiotelegrafinė stotis, kurios statyba tęsėsi iki 1926 m. 1925 m. pradėtos tik bandomosios radijo laidos, kurių buvo nedaug, nes ir radijo imtuvų gyventojai turėjo mažai. Ši stotis Vytauto kalne pradėjo veikti 1926 m. birželio 12 d. – tai oficiali radiofonijos pradžia Lietuvoje.
Pradėjus transliacijas buvo skaitomi pranešimai, naujienos bei orai iš laikraščių, leidžiamos plokštelės. Radijo studija sujungta su Valstybės teatru, o metų pabaigoje imtos transliuoti operos. Tuomet Lietuvoje buvo 323 radijo imtuvai.
Atsiradus galingesnėms kaimyninių šalių radijo stotims, Kauno radijo stotis nebegalėjo aptarnauti visos Lietuvos teritorijos. 1939 m. Lietuvai grąžintas Vilnius su miesto radijo stotim, kurią 1927 m. pastatė lenkai. Ji nuo 1939 m. lapkričio mėn. pradėjo veikti kaip Valstybės radiofono Vilniaus skyrius.
1940 m. birželio 15 d. radijo stotį užėmė raudonarmiečiai. O spalio mėnesį Valstybinis radiofonas įjungiamas į Sąjunginį radijo komitetą Maskvoje. Įkurtos naujos redakcijos: rusų kalbos pamokėlės, marksizmo ir leninizmo paskaitos, raudonarmiečių koncertai. Nutraukiami ryšiai su Vakarų Europos šalimis, radijas tampa propagandistų tribūna masėms.
1944 m. bolševikams besiveržiant į Lietuvą, Kauno ir Vilniaus radijo stočių techniniai įrengimai išvežti į Vokietiją, o Kauno radijo stotis vokiečiams traukiantis susprogdinta.
1944 m. liepos mėn. Raudonąjai armijai įžengus į Vilnių, radijas Lietuvoje pradeda veikti kaip Sąjunginio radijo padalinys. 1945 m. pirmiausia atstatyta Kauno, paskui ir Vilniaus radijo stotis. Lietuvoje pradėtas tiesti laidinis radijas.
1948 m. iš Maskvos atsiuntus įrašymo aparatūrą, visa radijo programa transliuojama tik iš įrašų. Ši cenzūra tęsėsi iki 1950 m. Nuo 1956 m. atmosfera švelnėja. Informacinių ir visuomeninių laidų cenzūra tokia pat, bet kitos laidos turi daugiau laisvės. Tais metais radijas ima sparčiai populiarėti. Be to, pradėta transliuoti Antroji kultūrinė muzikinė Lietuvos radijo programa. Dėl savo masiškumo radijas buvo laikomas svarbia ideologine priemone, todėl nuolat plečiamas.
1987 m. grįžta prie gyvo eterio – pradėta transliuoti pirmoji tiesioginė radijo laida „Klausiate – atsakome“. Sąjūdžio metu radijas ir televizija dirbo kartu – tai buvo tautos idėjinis vadovas. Atgimimo laikais panaikinta tiesioginė radijo priklausomybė nuo valdžios.
