Žaliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Žaliakalnis – Kauno miesto dalis Žaliakalnio seniūnijoje, į šiaurės rytus nuo Senamiesčio ir Naujamiesčio, tarp Neries ir Girstupio slėnių; šiaurinėje ir šiaurės rytinėje dalyje ribojasi su Kalniečių rajonu, Murava, Dainava.

Tai vienas didžiausių Kauno gyvenamųjų rajonų. Yra Prisikėlimo bažnyčia, funikulierius (veikia nuo 1931 m.), „Saulės“ gimnazija, pradinė mokykla, kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras (įsteigtas tarpukariu), Ąžuolyno parkas.

[taisyti] Istorija

Senovėje Žaliakalnio teritorija buvo apaugusi mišria lapuočių giria. Per ją į Neries upę tekėjo vandeningas Raginės upelis. Kairiąja Neries krantine ėjo kelias iš Kauno Senamiesčio į Jonavą. Prie jo, kalno papėdėje ir šlaituose, XVII a. pradėjo kurtis pirmieji Žaliakalnio gyventojai. Iškirtus lapuočių mišką, Žaliakalnis buvo apgyvendintas trimis savarankiškais besikuriančiais rajonais: Antakalniu, Ragine ir Naujapiliu ^[1]. Šiaurinėje dalyje, šlaite virš dabartinės Jonavos gatvės, vėliau įsikūrė darbininkų varguomenės lūšnų kvartalas, vadintas „Brazilka“. Pro Žaliakalnį į šiaurės rytus ėjo svarbus kelias, kuriuo XIX a. viduryje nutiestas Kauno–Ukmergės–Daugpilio–Peterburgo plentas. Tada abiejose jo pusėse ėmė dygti nauji namai. 1889 m. Žaliakalnis, drauge su dabartiniu Vytauto kalnu, buvo prijungtas prie Kauno miesto.

Galutinai Žaliakalnis susiformavo po Pirmojo pasaulinio karo. Kauno savivaldybės iniciatyva 1923 m. sudarytas miesto išplanavimo projektas ^[2], kurį parengė iš Kopenhagos pakviestas inžinierius M. Frandsenas, drauge su inžinieriumi Antanu Jokimu. Žaliakalniui plane buvo numatyta ypatinga funkcija. Šis miesto rajonas turėjo tapti administraciniu laikinosios sostinės centru: Vytauto kalne planuota pastatyti Universiteto kompleksą, geometriniame Žaliakalnio centre – Prezidentūros, Seimo ir Vyriausiojo teismo rūmus, Aušros g. ir Savanorių pr. sankirtoje – kareivines bei aikštę paradams.

Realizuotas tik plano fragmentas tarp Vydūno alėjos, Radvilėnų plento ir Petrausko gatvės, nes žemė čia priklausė valstybei (buvusios miesto ganyklos), tad neiškilo kliūčių planingai formuoti gatvių tinklą ir užstatymą. Trapecijos formos rajonas suskirstytas į kvartalus, kuriuose suplanuoti 187 sklypai. Dauguma statomų namų pasižymėjo modernia stilistika. Mediniuose ir mūriniuose 1-2 aukštų pastatuose įrengti vienas ar keli butai. Pagal išankstinį planą atskiros gatvės apsodintos skirtingų rūšių medžiais, erdviuose sklypuose palikta vietos sodams.

Netoli miesto centro besikuriantį rajoną pamėgo to meto inteligentai. Vaizdingame šlaite namą-pilaitę pasistatė architektas Feliksas Vizbaras (Kauko al. 2), ministras pirmininkas Juozas Tūbelis (Dainavos g. 1). Čia gyveno muziejininkas Paulius Galaunė (Vydūno al. 2, arch. Arnas Funkas), plano autorius Antanas Jokimas (Vydūno al. 17), poetas Kazys Binkis (Vydūno al. 45), rašytojai Vincas Krėvė-Mickevičius (Vydūno al. 47) ir Balys Sruoga (B. Sruogos g. 21, arch. Vladimiras Zubovas), keliautojas, publicistas Matas Šalčius (Minties ratas 53), Valstybės teatro solistai Kipras Petrauskas (K. Petrausko g. 31) ir Antanas Sodeika (P. Vaičaičio g. 2), aviacijos karininkas Ignas Adamkavičius (Kudirkos al. 4a) ir kt.

Du šio laikotarpio pastatai: Č. Pacevičiaus mūrinė vila (Vydūno al. 59, statybos techniko V. Kopylovo projektas) ir A. Jančausko medinė vila (Minties ratas 51, statybos technikas Jonas Varneckis) Kauno Miesto valdybos sprendimu premijuoti už išraiškingą architektūrą. Namų savininkams ne tik įteiktas pagyrimo lapas, bet ir vieneriems metams atleisti nuo mokesčių už premijuotą turtą.

Tarpukario Žaliakalnyje vyravo gyvenamieji namai, tačiau statyta ir kitos paskirties pastatų bei statinių. 1925 m. įrengtas pirmasis Lietuvoje stadionas. 1928 m. ant kalno iškilo korporacijos Neo-Lithuania rūmai (arch. Edmundas Frykas). 1931 m. pradėjo veikti elektrinis keltuvas. 1935–1936 m. natūralios griovos vietoje įrengti Kauko laiptai (arch. Stasys Kudokas). 1937 m. duris atvėrė Jono Jablonskio pradžios mokykla. 1938 m. atidarytas Zoologijos sodas. 1939 m. pastatyta Kauno sporto halė (inž. Anatolijus Rozenbliumas) ir VDU Klinikų kompleksas (arch. Urbain Cassan, Elie Ouchanof). Žaliakalnyje buvo įsikūrusios dvi užsienio valstybių pasiuntinybės: Italijos (Vydūno al. 13) ir Šveicarijos (Vydūno al. 15/1) bei Japonijos konsulatas (Vaižganto g. 30).

Iki 1940 m. Žaliakalnis buvo lietuviškiausia Kauno miesto dalis. Visuose rajone esančiuose sklypuose, išskyrus kelis, buvo pastatyti gyvenamieji namai. Aiškios paskirties neturėjo tik teritorija, esanti tarp Gėlių rato ir Vydūno alėjos. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje architektas A. Jokimas siūlė čia statyti Prisikėlimo bažnyčią, tačiau jo minčiai nebuvo pritarta, sklypas liko tuščias.

Pagal M. Frandseno ir A. Jokimo planą suformuota teritorija vienintelė Kaune ir bene visoje Lietuvoje turi taisyklingą geometrišką sandarą. 1999 m. spalio 28 d. dalis Žaliakalnio teritorijos įtraukta į LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių urbanizuotų vietovių sąrašą ^[3]. 2004 m. gruodžio 28 d. į registrą įrašyta Petro Vileišio aikštė, kurioje 1924 m. vyko pirmoji Lietuvos Dainų šventė ^[4]. 2006 m. gegužės 16 d. į registrą įtrauktas Ąžuolyno parkas ^[5].

[taisyti] Šaltiniai