Jakutija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
|
|||||
 |
|||||
| Sostinė | Jakutskas | ||||
| Plotas - visas |
1 vieta - 3 103 200 km² |
||||
| Populiacija - gyventojų skaičius |
58 vieta - 949 280 (2002) |
||||
| Politinis statusas | Respublika | ||||
| Federalinė apygarda | Tolimųjų Rytų federalinė apygarda | ||||
| Ekonominis regionas | Tolimieji Rytai | ||||
| Oficiali kalba | rusų, jakutų | ||||
| Vadovas | Vyacheslav Shtyrov, rus.: Вячеслав Штыров | ||||
| Himnas | Jakutijos himnas | ||||
.png/100px-Coat_of_Arms_of_Sakha_(Yakutia).png)
Jakutija (rus. Якутия) arba Sacha (jak. Саха), oficialiai – Jakutijos Respublika (jak. Саха Республиката; rus. Якутская Республика) – autonominė Rusijos Federacijos respublika. Tai didžiausia pasaulyje kurios nors valstybės administracinė teritorija. Plotas 3,1032 mln. km². Administracinis centras – Jakutskas.
Turinys |
[taisyti] Istorija
Jakutai į šį regioną atsikraustė XIII a. iš Centrinės Azijos. Jakutai (savivardis – sachai) kildinami ir iš tiurkų, ir iš mongolų. Jie nukariavo vietines medžiotojų gentis ir kraštą pavadino Sacha – pagal istorinę Persijos sritį. Evenkai jakutus vadino yako ir šis pavadinimas prigijo rusų kalboje. Rusai čia pasirodė XVII a. pradžioje. Jakutų karaliai valdė ne tik dabartinę Jakutijos teritoriją, bet ir čiukčių, evenkų gyvenamas žemes. 1632 m. rugsėjo 25 d. prie Lenos upės kazokai įkūrė Lenos fortą (Ленский Острог). 1638 m. Maskvos vyriausybė nurodė įkurti naują administracinį regioną, kurio centru tapo šis fortas. Prie Lenos upės pradėjo keltis rusai. Jie čia pradėjo vystyti žemdirbystę.
Jakutija Rusijos imperijos laikais tapo tremties, katorgos vieta. Ši tradicija buvo pratęsta ir tarybiniais metais (Lenos deltoje, Jakutske, Janos žemupyje).
Tarybiniu laikotarpiu pradėta industrializacija, iškasenų gavyba, kelių tiesimas. Autonominės respublikos statusą įgavo 1922 m. balandžio 27 d. 1992 m. įgavo respublikos Rusijos Federacijos sudėtyje statusą.
[taisyti] Geografija
Jakutija išsidėsčiusi Rytų Sibire. Šiaurėje skalauja Laptevų ir Rytų Sibiro jūros. Šiaurės rytuose ribojasi su Čiukotka, rytuose – su Magadano sr. ir Chabarovsko kr., pietuose – su Amūro ir Čitos sr., pietvakariuose – su Irkutsko sr. ir vakaruose – su Krasnojarsko kraštu (Evenkų ir Taimyro apygardomis). Šalis iš šiaurės į pietus nusidriekusi apie 2500 km, iš rytų į vakarus – apie 2000 km. Respublikai priklauso ir Naujojo Sibiro salos, esančios tarp Laptevų ir Rytų Sibiro jūrų.
[taisyti] Reljefas
Į vakarus nuo Lenos upės driekiasi Vidurio Sibiro plokščiakalnis, šiaurėje besileidžiantis į Šiaurės Sibiro žemumą. Tarp Lenos, Aldano ir Viliujo upių plyti Vidurio Jakutijos žemuma. Kitapus Lenos driekiasi kalnynų ir kalnagūbrių virtinė (Verchojanos kalnagūbris, Janos-Oimiakono kalnynas, Čerskio kalnagūbris, Aldano kalnynas, Stano kalnagūbris), šiaurėje besileidžianti į žemumas (Janos-Indigirkos, Kolymos). Aukščiausia vieta – Pobedos k. (3003 m, kitais duomenimis – 3147 m; Čerskio kalnagūbryje). Kalnuose gausu naudingų iškasenų: naftos, dujų, anglies, deimantų, aukso, sidabro.
[taisyti] Klimatas
Klimatas ryškiai kontinentinis, atšiaurus, nes beveik 40% Jakutijos yra už poliarinio rato. Šalis įeina į 3 klimato juostas: arktinę, subarktinę ir vidutinių platumų. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra svyruoja nuo -28°C (pakrantėje) iki -50°C (kalnuose), o Oimiakono rajone yra šalčiausia šiaurės pusrutulio vieta, kur 1926 m. užfiksuota -72,2°C temperatūra. Liepos mėnesio temperatūros nuo 2°C (pakrantėje, salose) iki 19°C (centrinėje dalyje). Kritulių per metus iškrinta 200–700 mm.
[taisyti] Vidaus vandenys
Didžiausia Jakutijos upė – Lena, tekanti centrine krašto dalimi. Svarbiausi jos intakai Jakutijoje – Aldanas, Viliujis, Oliokma. Be to, dar yra daug upių, įtekančių į arktines jūras: Jana, Indigirka, Kolyma, Oleniokas, Anabaras. Respublikoje yra apie 700 ežerų ir tvenkinių (Mogotojevo, Nedželi, Nerpičjo, Viliujsko tvenkinys). Lygumose ir žemumose gausybė pelkių.
[taisyti] Dirvožemiai ir augalija
Visoje Jakutijos teritorijoje išplitęs amžinasis įšalas. Didžiajai daliai būdingi taigos jauriniai dirvožemiai. Šiaurėje – tundros glėjiniai, upių slėniuose – salpiniai dirvožemiai. Jūrų pakrantėse ir salose būdingos arktinės dykumos. Šiaurėje ir aukštai kalnuose vyrauja tundra. 47% Jakutijos teritorijos užima taiga, kurios būdingiausias augalas – daūrinis maumedis. Taip pat auga eglės, sibiriniai kėniai ir spygliuočiai. Pietuose auga pušys. Upių slėniuose plyti pievos.
[taisyti] Ekonomika
43% Jakutijos BVP sudaro pramonė. Svarbiausia pramonės šaka – gavyba. Sangare, Čulymane, Zyrjankoje išgaunama akmens anglis, centriniuose rajonuose – gamtinės dujos ir nafta, Mirne – deimantai, Ust Neroje, Kulare – auksas, Ėsė Chajoje – alavas, Kempendjajyje – valgomoji druska. Svarbiausia apdirbamosios pramonės šaka – medienos kirtimas ir apdirbimas. Pajūryje, prie upių išvystyta žvejyba ir žuvies perdirbimas. Yra ir lengvosios bei mašinų pramonės įmonių. Veikia kelios galingos elektrinės (Viliujo HE, Jakutsko, Čulymano, Nerjungrio ŠE). Centrinėje Jakutijoje auginamos grūdinės kultūros (avižos, miežiai, kviečiai), daržovės. Veisiamos kiaulės, galvijai. Elnininkystė, kailinių žvėrelių auginimas. Žvejyba.
Šeši upių ir 2 jūrų uostai. Jakutske yra tarptautinis oro uostas. Per respublikos pietus driekiasi Baikalo-Amūro geležinkelis (BAM). Yra 2 federacinės reikšmės keliai: Jakutskas – Bolšoj Never ir Jakutskas – Magadanas („Kolymos traktas“).
[taisyti] Gyventojai
53,4% Jakutijos gyventojų yra jakutai, 45,3% – rusai, 7,6% – ukrainiečiai. Dar gyvena šiek tiek žydų, totorių, evenkų, evenų, dolganų, čiukčių, jukagyrų ir kitų Sibiro tautelių. Oficialios kalbos – rusų ir jakutų (kuria kalba apie 25% gyventojų). 64,3% gyventojų gyvena miestuose. Rusai ir kiti slavai, gyvenantys Jakutijoje, išpažįsta krikščionybę (ortodoksai). Tuo tarpu vietiniai gyventojai praktikuoja šamanizmą ir tikėjimus dvasiomis. Svarbiausi miestai:
- Jakutskas – 235,6 tūkst.
- Neriungris – 69,1 tūkst.
- Mirnas – 34,4 tūkst.
- Lenskas – 26,2 tūkst.
- Aldanas – 20,5 tūkst.
[taisyti] Lietuviai Jakutijoje
Jakutiją XIX amžiuje intensyviai tyrinėjo lietuvių kilmės geografas Jonas Čerskis, kurio vardu yra pavadintas kalnagūbris ir gyvenvietė.
1941-1954 metais daug lietuvių buvo ištremta į įvairias Jakutijos vietoves arba įkalinta ten įkurtuose lageriuose.
Jakutske buvo siūloma pastatyti paminklą lietuvių kalinių ir tremtinių atminimui, bet nebuvo gautas Rusijos valdžios pritarimas. 2006 metų spalio 10 dieną šis paminklas atidengtas Vilniuje, Aukų gatvėje prie buvusių KGB rūmų. Paminklo autoriai – skulptorius Jonas Jagėla ir architektas Algis Vyšniūnas. Steloje tremtinių atminimas pagerbtas keturiomis (lietuvių, anglų, rusų ir jakutų) kalbomis. Jos kūrimą didžiąja dalimi finansavo Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
[taisyti] Nuorodos
| Rusijos Federacijos administracinės teritorijos |  |
||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Federaliniai subjektai | |||||||||||||
|
|||||||||||||
| Federalinės apygardos | |||||||||||||
| Centrinė | Pavolgis| Pietūs | Sibiras | Šiaurės Vakarai | Tolimieji Rytai | Uralas | |||||||||||||
