Ireniejus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Ireniejus – katalikų Bažnyčios šventasis. Manoma, kad gimė Smirnoje, dabartiniame Turkijos mieste, Izmire, apie 135 – 140 metus. Su krikščionybe susidūrė jaunystėje susipažinęs su vyskupu Polikarpu – apaštalo Jono mokiniu. Nežinoma, kada Ireniejus iš Mažosios Azijos išvyko į Galiją, tačiau tai turėjo sutapti su Liono krikščionių bendruomenės pradžia. 177 metais jis jau minimas tarp kitų šios bendruomenės kunigų. Tais pačiais Liono bendruomenė pasiuntė Ireniejų į Romą su laišku popiežiui Eleuterijui. Šios misijos dėka Ireniejui pavyko išvengti kankinystės, nes kaip tik tuo metu imperatoriaus Marko Aurelijaus įsakymu buvo nužudyta keturiasdešimt Liono krikščionių, tarp jų ir vyskupas Potinas. Grįžęs, Ireniejus buvo išrinktas nauju vyskupu ir vadovavo Liono bendruomenei iki mirties, turbūt nukankintas, apie 202 – 203 metus.

Vadovaudamas Liono Bažnyčiai, Ireniejus labiausiai išgarsėjo kaip krikščionių rašytojas, aiškiai dėstantis tikėjimo tiesas ir aistringai kovojantis su erezijomis. Viena didžiausių antrojo amžiaus erezijų buvo vadinamoji gnozio doktrina, pasak kurios, Bažnyčios skelbiamas tikėjimas tėra tik paprastiems, neišprususiems žmonėms skirti simboliai, kai tuo tarpu už šių į tikėjimo tiesas įvilktų simbolių slypi žymiai sudėtingesnis turinys, prieinamas tik intelektualų – gnostikų – elitui. Šita krikščionybės srovė nebuvo vieninga; joje buvo smulkesnių srovių ir pakraipų, skelbiančių tam tikriems visuomenės sluoksniams patrauklias idėjas. Pastarosioms srovėms bendras elementas buvo dualizmo idėja, neigianti vieną Dievą, žmogaus ir pasaulio Kūrėją bei Išganytoją. Siekdami paaiškinti blogio pasaulyje problemą, gnostikai jį kildino iš greta gerojo Dievo egzistuojančios jo priešingybės, iš negatyvaus prado, kuris sukūrė materiją.

Ireniejus smerkė šias idėjas vadovaudamasis bibline pasaulio sukūrimo doktrina. Kovodamas su gnostikų dualizmu ir pesimizmu, Ireniejus tvirtino, jog ir Dievo sukurta materiali tikrovė yra tokia pat kilni kaip ir dvasiniai kūriniai. Tačiau greta kovos su gnosticizmu, Irenėjus mokė apie apaštališkąją tradiciją, pabrėžė Romos vyskupo svarbą.

Jis parašė labai gerai suformuotą teologiją, kuri pabrėžė

kad Kristus buvo tikras Dievas ir tikras žmogus, kuris tobulai atliko tai, ko nesugebėjo atlikti pirmasis Adomas.
apaštalų perimamumo formą (bent krikščioniškų įsitikinimų srityje), kurią perduoda apaštalų bažnyčios.
tiesos taisyklę (Kanoną) bažnyčioje, kuri buvo raštų aiškinimo raktas.
bendrą Naujojo Testamento ir Senojo Testamento raštų pagrindą.
keturių Evangelijų kanoną.
Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybę ir amžinąjį Dievo sukurtą istorijos planą, atsiskleidusį Kristuje.