Gilgamešo epas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Gilgamešo epas – Babilono epas apie mitinį Uruko karalių Gilgamešą, vienas ankstyviausių žinomų literatūros kūrinių. Išsamiausia išlikusi epo versija užrašyta ant 11 molinių lentelių, rasta VII amžiaus Asyrų karaliaus Azurbanipalo bibliotekoje.

[taisyti] Epas

Epe pasakojama kaip dievai bando pražudyti žmones, siųsdami jiems tvaną. Tačiau išminties dievas vienam žmogui pažada amžiną gyvenimą, jei jis pastatys laivą ir išgelbės žmoniją. Žmogus dievo paklauso ir pastato laivą, išsigelbeja pats su žmona ir dar išgelbėja po porą iš kiekvienos gyvūlių rūšies.

Po tvano žemėje sukuriama karalystė. Ją valdo Gilgamešas. Jį įsimyli deivė Inana (meilės ir karo deivė), tačiau Gilgamešas deivę atstumia, nes ji turėjo daugybę meilužių. Inana nužudo Gilgamešo draugą, ir Gilgamešą apima mirties baimė. Jis nori tapti nemirtingu. Karalius prisimena, jog kitoje Mirties jūros pusėje gyvena nemirtingas žmogus. Gilgamešas nuvyksta pas ta žmogų ir iš jo sužino, kad jūros dugne auga nemirtingumą suteikiantis augalas. Gilgamešas neria į gilumą, randa augalą. Tačiau vos tik jam išnirus iš vandens augalą nugvelbia gyvatė. Gilgamešui telieka likusį gyvenimą mėgautis šlove.