Frydrichas I Barbarosa

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Frydrichas I Barbarosa
Šventosios Romos imperijos imperatorius
Visas vardas	Frydrichas Štaufenas
Dinastija Štaufenai
Gimė	apie 1122 m.
	Vaiblingenas, Badenas-Viurtembergas
Mirė	1190 m. birželio 10 d.
	Kilikija
Tėvas	Frydrichas II Vienakis
Motina	Judita iš Velfų
Sutuoktinė/s	Adelė iš Fohburgų (anuliuota) Beatričė Burgundė
Vaikai	Beatričė (1162-1174 m.) Frydrichas (1164-1170 m.) Henrikas VI (1165-1197 m.) Konradas (1167-1191 m.) Otonas I Burgundas (1179-1200 m.) Konradas (m. 1196 m.) Rainaldas (m. 1173 m.) Vilhelmas (m. 1176 m.) Pilypas Štaufenas (m. 1208 m.) Agnesė (m. 1184 m.)
Šventosios Romos imperijos karalius nuo 1155 m. imperatorius
Valdė	1152-1190 m.
Pirmtakas	Konradas III
Įpėdinis	Henrikas VI
Švabijos hercogas Frydrichas III
Valdė	1147-1152 m.
Pirmtakas	Frydrichas II Vienakis
Įpėdinis	Frydrichas IV Švabenas

Frydrichas I Barbarosa (vok. Friedrich I Barbarossa, apie 1122 m. Vaiblingenas, Badenas-Viurtembergas - 1190 m. birželio 10 d. Kilikija) – Švabijos kunigaikštis Frydrichas III (1147-1152 m.), Vokietijos karalius ir Šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas I (1152-1190 m.), dėl rudos barzdos pramintas Raudonbarzdžiu (it. Barbarossa).

[taisyti] Biografija

Kilęs iš Hohenštaufenų dinastijos. Tėvas Švabijos hercogas Frydrichas II Vienakis, motina Judita iš Velfų. Tėvo brolis – Šventosios Romos imperijos imperatorius Konradas III. Po tėvo mirties tapęs Švabijos hercogu dalyvavo II kryžiaus žygyje ir pasižymėjo drąsa bei sumanumu.

Po dėdės mirties tapęs imperatoriumi pradėjo kovą dėl Šventosios Romos imperijos vyravimo Europoje. 1156 m. vedė Burgundijos grafystės paveldėtoją, iš Velfų kunigaikščių nusipirko žemių Švabijoje ir Italijoje.

Nuramindamas Vokietijos diduomenę stipriausią Velfų dinastijos atstovą Henriką Liūtą faktiškai paskelbė žemių į rytus nuo Elbės savarankišku valdovu, jam valdyti buvo atiduota Bavarija, Saksonija ir Meklenburgas. Austrija 1156 m. paskelbta savarankiška kunigaikštyste. Čekijos kunigaikščiui Vladislovui II 1158 m. suteikė karaliaus titulą.

Per 1157-1172 m. žygius į Lenkiją pajungė jos vietos kunigaikščius. Siekdamas įsitvirtinti surengė 6 žygius į Italiją. Kovojo su popiežiumi Aleksandru III, rėmė jo priešininką antipopiežių Viktorą IV, už tai 1160 m. buvo ekskomunikuotas, bet 1177 m. reabilituotas. 1183 m. Konstanco taika, kurią sudarą Frydrichas, popiežiaus ir Lombardijos miestų sąjunga, Italijoje buvo pripažinta imperatoriaus valdžios viršenybė.

Vokietijoje stiprino savo valdžią, tarp kunigaikščių valdų statydindamas savo pilis ir miestus, kuriuos administravo jo skiriami ministerialai. 1189-1190 vadovavo III kryžiaus žygiui išvaduoti Jeruzalę iš musulmonų sultono Saladino, bet nuskendo keldamasis per Salefo upę, dab. Goksu, Turkija. ^[1]

[taisyti] Šaltiniai