Bilirubinas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Bilirubinas – geltonos spalvos hemo skilimo produktas. Hemas randamas hemoglobine ir yra atsakingas už eritrocitų gebėjimą pernešti deguonį iš plaučių į kitus audinius.
Makrofagams ardant pasenusius ar nepilnaverčius eritrocitus hemoglobinas skaidomas į hemą ir baltyminę dalį globiną. Hemas toliau degraduojamas iki Fe2+, CO ir bilirubino. Bilirubinas prastai tirpsta vandenyje, tad iš blužnies į kepenis jį gabena kitas baltymas – albuminas. Kepenų ląstelių (hepatocitų) lygiajame endoplazminiame tinkle bilirubimas paverčiamas į tirpų junginį (konjuguotą bilirubiną) prijungiant uridino difosfogliukuroninės rūgšties liekaną. Vėliau kartu su tulžimi jis išskiriamas į dvylikapirštę žarną. Dalis bilirubino gali būti rezorbuojama, o likusi dalis pašalinama iš organizmo.
Gelta susergama, kai organizme per daug degraduojama hemoglobino ir yra sutrikęs bilirubino pašalinimas. Bilirubinas patenka į kūno audinius ir nudažo juos geltonai.
Bilirubinas yra sudarytas iš atviros tetrapirolo grandinės, kai tuo tarpu hemas sudaro tetrapirolinį žiedą, vadinamą porfirinu.
Bilirubinas panašus į dumblių išskiriamą pigmentą fikobiliną ir į augalų pigmentą fitochromą, naudojamus šviesos energijai (tiesiogiai ar netiesiogiai?) fiksuoti. Visi pigmentai yra atviros grandinės tetrapirolai. Bilirubinas, absorbavęs šviesos kvantą, keičia savo konformaciją ir tampa žymiai tirpesniu vandenyje. Ši jo savybė naudojama fototerapiniame gelta sergančių naujagimių gydyme.
