Aucė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
|
|||
| Gyventojai (2004) | 4112 | ||
| Kiti pavadinimai | Vecauce vokiečių – Alt-Autz |
||
| Miestas | nuo 1924 m. | ||
| Rajonas | Duobelės rajonas | ||
| Internetinis puslapis | www.auce.lv | ||
Aucė (seniau – Aukė) – miestas Latvijoje, Duobelės rajone, netoli Lietuvos sienos prie Aucės upės. Prie geležinkelio Ryga - Mažeikiai, 90 km į pietvakarius nuo Rygos. 4112 gyv. (2007 m.). Plotas 43,66 kv. km.
[taisyti] Istorija
Miestas pradėjo kurtis 1889 m. prie Vecaucės dvaro. Dvaro pilį 1841-1845 m. grafas Medemas pastatydino pagal vokiečių architekto Frydricho Štilerio projektą. 1905 m. dalis pilies sudegė, 1907 m. pilis atstatyta. Prie pilies užsodintas 13 ha parkas. 1920 m. dvaras išparceliuotas, jame įsikūrė Latvijos universiteto žemės ūkio studijų mokomasis ūkis. Šiuo metu pilyje veikia 20 vietų viešbutis, yra 100 vietų banketų salė, 150 vietų konferencijų salė, 40 vietų seminarų salė. Tačiau pilis nerestauruojama, nes į ją pareiškė pretenzija buvusių savininkų palikuonys.
1667 m. Vecaucėje pastatyta liuteronų bažnyčia, 1729 m. ji sudegė, 1866 m. atstatyta. Savivaldos teisė suteikta 1921 m. liepos 1 d. Miesto teisės suteiktos 1924 m. 1925 m. spalio 31 d. suteiktas miesto herbas. Rotušės pastatas 1905 m. pastatytas pagal Janio Lagzdinio projektą privačiai mokyklai. Mokykla jame veikė 1911-1915 m. ir po Pirmojo pasaulinio karo iki 1927 m., kai pastate buvo įkurta savivaldybė.
[taisyti] Lietuviai
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje gyveno apie 2655 gyv., iš jų apie 10-14% lietuvių. 1934 m. Aucės mokykloje vyko lietuvių kalbos pamokos. Nemažai lietuvių atsikėlė po Antrojo pasaulinio karo, [1] bėgdami nuo persekiojimų bei tie, kuriems po tremties nebuvo leista apsigyventi Lietuvoje.
 Vecaucės pilis |
 Vecaucės pilis |
 Vecaucės pilies portikas |
 Vecaucės pilies valgomasis |
 Vecaucės liuteronų bažnyčia |
 Aucė nuo pilies stogo |
[taisyti] Šaltiniai
- ↑ Kazimieras Garšva, Mindaugas Pažemys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, II t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. T.2: Arktis-Beketas., 175 psl.
|
|
|---|
| Ainažiai – Aizkrauklė – Aizputė – Aknysta – Aluoja – Alūksnė – Apė – Aucė – Balduonė – Baluožiai – Balvai – Bauskė – Bruocenai – Cesvainė – Cėsys – Dagda – Daugpilis – Duobelė – Durbė – Gruobinia – Gulbenė – Ikškilė – Alūksta – Jaunjelgava – Jelgava – Jekabpilis – Jūrmala – Kalnciemas – Kandava – Karsava – Kraslava – Kuldyga – Kegumas – Lielvardė – Liepoja – Limbažiai – Lygatnė – Lyvanai – Lubana – Ludza – Maduona – Mazsalaca – Uogrė – Uolainė – Paviluostas – Piltenė – Pliavinios – Preiliai – Priekulė – Rezeknė – Ryga – Rūjiena – Sabilė – Salacgryva – Salaspilis – Saldus – Saulkrastai – Sigulda – Seda – Skrunda – Smiltenė – Staicelė – Stendė – Strenčiai – Subatė – Talsai – Tukumas – Valdemarpilis – Valka – Valmiera – Vangažiai – Varaklianai – Ventspilis – Viesytė – Viliaka – Vilianai – Zilupė |
