Adomas Pliateris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Adomas Alfredas Pliateris (1836 m. balandžio 23 d. Švėkšnoje – 1909 m. gruodžio 24 d. Švėkšnoje) – archeologas, visuomenininkas, grafas iš garsios Pliaterių giminės, Švėkšnos dvarininkas, Stepono Pliaterio sūnus, Marijono Pliaterio ir Jurgio Pliaterio II tėvas.

[taisyti] Biografija

Peterburge buvo caro rūmų Didysis maršalka, vėliau Vilniaus gubernijos bajorų maršalka bei Vilniaus žemės banko pirmininkas.

Jaunystėje susidomėjo archeologija ir numizmatika. Dvaro ribose esančius kapinynus kasinėti pradėjo nuo 1852 m., ištyrė 164 kapus. Rokantiškėse tarp Strielčiukų, Pūčkorių ir Žvirblių, rado net 72 VI-XII a. pilkapius. 1859 m. tyrinėjo Kernavės piliakalnius ir pilkapynus. 1860 m. tapo Vilniaus Laikinosios archeologijos komisijos nariu bei Peterburgo Rusų archeologų draugijos nariu. Žymiausias jo radinys – septynios Egipto statulėlės, 1852 m. rastos viename pilkapyje, greičiausiai Jurgaičiuose.

Po tėvo mirties 1862 m. paveldėjo keletą dvarų, tarp jų ir Švėkšnos, tačiau čia nuolat negyveno. XIX a. pabaigoje iš Podbereskių įsigijo Veprių dvarą, kurį vėliau paveldėjo jo sūnus Marijonas. 1880 m. Švėkšnos parke pastatydino reprezentacinius rūmus–vilą, kurią pavadino savo žmonos Genovaitės (lenk. Genovefa) vardu. Pas jį Švėkšnoje svečiuodavosi kaimyninio Tenenių dvaro savininkas Petras Stolypinas, 1906 m. tapęs Rusijos vidaus reikalų ministru ir ministru pirmininku. Švėkšnoje buvo sukaupęs archeologinių radinių kolekciją iš Žemaitijos ir Vilniaus krašto vietovių. Mėgo medžioklę, yra nušovęs lokį, kurio iškamša likusi Švėkšnos muziejuje.

Priešindamasis krašto rusinimui, sutrukdė cerkvės statybą Švėkšnoje – paskyrė jai statybai netinkamą pelkėtą sklypą. Mokėjo kalbėti žemaitiškai. Važiuodamas laisvai per Prūsijos sieną kartais savo karietoje praveždavo draudžiamą lietuvišką spaudą. Drauge su pusbroliu Aleksandru 1900–1905 m. daug prisidėjo prie naujosios Švėkšnos bažnyčios pastatymo, paaukojo 50000 rb ir davė statybai reikalingą miško medžiagą. Palaidotas bažnyčios rūsyje po didžiuoju altoriumi. Po mirties žmona Genovaitė didelę dalį vyro sukauptos kolekcijos archeologinių radinių (450 vnt.), paleontologinių eksponatų ir Senovės Egipto amuletų 1912 m. padovanojo Mokslo bičiulių draugijos muziejui Vilniuje. Tolesnis jų likimas po Pirmojo pasaulinio karo neaiškus.