Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
|
||||
|---|---|---|---|---|
| Vyskupija: | Telšių | |||
| Dekanatas: | Šilutės | |||
| Savivaldybė: | Šilutės rajonas | |||
| Gyvenvietė: | Švėkšna | |||
| Statybinė medžiaga | plytų mūras | |||
| Pastatyta | 1905 m. | |||
| Stilius | neogotika | |||
Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia stovi Švėkšnos miestelyje.
[taisyti] Istorija
Pirmąją medinę bažnyčią 1509 m. pastatė Žemaičių seniūnas (seniūnaitis?) Mikalojus Jonavičius Kęsgaila. Jis 1509 m. gegužės 21 d. donacijos akte pasižada amžiams Švėkšnos bažnyčiai skirti iš Švėkšnos dvaro žemės tiek, kiek reikia 40-čiai statinių kviečių apsėti, 10 šeimų su jų turimomis žemėmis, tris dvaro karčiamas, esančias Švėkšnoje, su teise savo reikalams virti alų ir midų be to dar kasmet ir amžiams – statinę tiršto nepraskiesto medaus ir dešimtinę nuo visų pasėlių iš Švėkšnos, Beržėnų, Gintališkės dvarų, o bažnyčia įpareigojama kasmet laikyti trejas giedotinas Mišias – pirmąsias šventos Trejybės, antrąsias Palaimintos Mergelės, trečiąsias Šventojo Jokūbo. Ši bažnyčia pakonsekruota buvo tik 1652 m. spalio 8 d., kai į Švėkšną pirmą kartą atvyko Žemaičių vyskupas. Įkurta parapija.
1732 m. Švėkšną nusiaubė didelis gaisras, kurio metu visiškai sudegė ir pirmoji medinė bažnyčia. 1742 m. Švėkšnoje, sudegusios bažnyčios vietoje buvo pastatyta antroji bažnyčia, kuri buvo medinė, kryžiaus pavidalo, su 5 kupolais, apmuštais balta skarda, nudažytai žaliai. 1792 m. įsteigta altarija. 1774 m. į Švėkšną atvyko klebonauti kanauninkas Nikodemas Kauneckis.
1801 m., susenus antrajai bažnyčiai, ji buvo nugriauta ir jos vietoje 1804 m. pastatyta nauja, kryžminio plano bažnyčia, kuri taip pat medinė, su dviem bokštais ir gerais mūriniais pamatais. 1810 m. birželio 1 d. ją konsekravo Žemaičių vyskupas Juozapas Giedraitis. 1820 m. bažnyčiai priklausė 10 kaimų (41 valakas). Nuo XIX a. pradžios veikė parapinė mokykla. 1841 m., vizituodamas Švėkšną, Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius rašė, kad tuo metu klebono pareigas ėjo kunigas Stanislovas Bumša, o parapijoje dirbo penki kunigai.
XIX a. pabaigoje bažnyčia tapo per maža – visi Švėkšnos parapijos tikintieji pamaldų metu nebetilpdavo. Architektas Ustinas Golinevičius 1890 m. suprojektavo naują mūrinę bažnyčią. Po daugybės prašymų Vilniaus generalgubernatorius sutiko leisti statyti tik medinę, kurios sąmatinė vertė iki 4 106 rb. Leidimą pažadėjo duoti tik tuo atveju, jei bus nustatyta, kad esamoje bažnyčioje žmonėms būti pavojinga. 1893 m. klebonas Martynas Valančius nubaustas 100 rb už tai, kad kalėdodamas rinko pinigus bažnyčios statybai. 1896 metais leidimas buvo gautas, tik pasiūlyta bažnyčios nepuošti. 1899 m. į Švėkšną paskirtas klebonas prelatas Julius Maciejauskas (jo palaikai 1993 m. birželio mėn. parvežti iš JAV ir palaidoti šventoriuje).
1900 m. patvirtintas Karlo Eduardo Strandmano projektas, kurio sąmatinė vertė 60 863 rb. Švėkšnos ir Vilkėno dvarų savininkai grafai Adomas Pliateris ir Aleksandras Pliateris statybai skyrė 50 000 rb, ir davė visą statybinę miško medžiagą, jų plytinėse nemokamai buvo išdegintos statybai reikalingos plytos, čerpės. Dalį lėšų Julius Maciejauskas surinko iš JAV lietuvių. Klebono Juliaus Maciejausko rūpesčiu, dabartinė ketvirtoji Švėkšnos bažnyčia buvo pastatyta per 5 metus. Bažnyčios statybai ir įrangai išleista apie 200 000 rb. Vitražus sukūrė dailininkas Vladislovas Pšibitnevskis. 1905 m. liepos 24 d. (pagal naująjį kalendorių – rugpjūčio 6 d.) vyskupo Kasparo Cirtauto pašventinta, dalyvaujant apie 15 000 maldininkų.
Pradžioje buvo pastatyti trys altoriai, vėliau padaryti kiti. Puošniausias yra didysis, atitinkantis bažnyčios stilių, pagamintas Purgerio gamykloje, Tirolyje. Jį ir to paties stiliaus puošnią sakyklą dovanojo Vilkėnų grafas Aleksandras Pliateris. Du panašaus stiliaus altorius padarė dekoratorius Rovė. Kitus ir kai kurias skulptūras – skulptorius Vincentas Jakševičius, specialiai tiems darbams pakviestas į Švėkšną. Klausyklos yra kauniečio meistro Linkevičiaus darbo.
1910 m. prelato Juliaus Maciejausko rūpesčiu buvo pastatyta didelė klebonija.
1938–1944 m. klebonavo kunigas Juozapas Tautkus, pertvarkęs klebonijos vidų. Išvyko į JAV ir ten mirė. 1944–1946 m. klebonavo kunigas Henrikas Cirtautas. 1946–1951 m. klebonavo žmonių mylimas muzikas kunigas Tadas Budraitis, 1951–1960 m. klebonavo ir dekanu buvo kunigas Stanislovas Mažeika. 1960-1973 m. klebonavo kanauninkas Kazimieras Gaščiūnas. Jo rūpesčiu buvo atlikti dideli bažnyčios išorės remonto darbai. Vėliau kanauninkas Kazimieras Gaščiūnas buvo Telšių kunigų seminarijos rektoriumi, profesoriumi ir skaitė paskaitas būsimiesiems kunigams.
Nuo 1976 metų bažnyčia rūpinasi kanauninkas Petras Stukas. Sutvarkomas šventorius, išbetonuojami takai, kurie vėliau išklojami trinkelėmis, tvarkomi bažnyčios bokštai – viduje buvo pakeisti balkiai, jų viršūnėse įrengti nauji lengvesni kryžiai (autorius Juozas Toliušis), bažnyčioje sudėti antri langai, įvestas apšildymas skysto kuro kaloriferiu, perdirbti šviestuvai, vietoje medinių grindų sudėtos raštuotos terasinės grindys, perdažytas visas bažnyčios vidus, paauksinti bažnyčios kolonų kapiteliai.
Šv. Jokūbo koplyčioje įdėtas vitražas, menantis Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų. Taip pat vitraže pavaizduotas Lietuvos globėjas Šv. Kazimieras ir Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Švč. Mergelės Marijos koplyčioje įrengti vitražai, kuriuose Žemaičių Kalvarijos ir Šiluvos Dievo Motinos Marijos paveikslai, taip pat Apreiškimas Marijai, Kristaus gimimas, Marijos vainikavimas danguje, Kristus ir Marija su kūdikėliu ir kiti. 1990 m. prie Didžiojo altoriaus pastatytas stalas (mensa), kurį puošia paskutinės vakarienės bareljefas.
2001 m. rugsėjo mėnesį bažnyčioje išnaikintos kinivarpos, kurios daugiausia nuniokojo minkšto medžio apdailos detales, šiek tiek mažiau – ąžuolinius elementus, vargonus, laikrodį, sakyklą, altorių, kelias šventųjų skulptūras. 2005 m. įrengtas bažnyčios fasado ir teritorijos apšvietimas.
[taisyti] Architektūra
Bažnyčia neogotikinė, raudonų plytų, lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė, su penkiasiene apside, dvibokštė. Pastato ilgis 57 m, plotis per kryžmas – 37 m, kitose vietose – 21 m. Bokštų aukštis 65 m., 1912 m. kairiajame sumontuotas laikrodis su keturiais ciferblatais.
Vidus trijų išilginių navų, dengtų kryžminiais skliautais; vidurinioji yra 9 m pločio ir 17 m aukščio, šoninės – 5 m pločio ir 10 m aukščio, langai išpuošti vitražais.
Šventorių supa gotiško stiliaus ažūrinis aukštas mūras su bokšteliais, kuriuose įrengtos Kryžiaus kelio stotys, vartai, varteliai (1885 m.). Šventoriuje yra Pietos (autorius Kęstutis Paulauskas, 2004 m.), Jėzaus Širdies ir Marijos statulos, kunigo Petro Jaso kapas. Po didžiuoju altoriumi yra kripta, kurioje palaidoti kunigai Julius Maciejauskas ir Stanislovas Mažeika, grafai Adomas ir Aleksandras Pliateriai (ant bažnyčios išorinės sienos prikabintos lentelės su jų pavardėmis).
1885 m. šventorius sujungtas su parku virš gatvės nutiestu unikaliu viaduku. Bažnyčios stogas buvo dengtas čerpėmis, 1925 m. rudenį perdengtas cinkuota skarda.
[taisyti] Kultūrinės ir religinės vertybės
Bažnyčioje yra seni vargonai (1907), Kryžiaus kelio stotys (1909), 10 altorių, 4 klausyklos, sakykla. Išlikusios dvi XIX a. pirmos pusės dalmatikos, XVIII a. pabaigos amotas su Slucko juosta, 1796 ir 1893 m. amotai, siuvinėti šilko ir metalo siūlais. Taip pat yra 3 žalvariniai varpai pagaminti 1732, 1733 ir 1790 m., XVIII a. sidabrinė paauksuota taurė ir kt.
