Vargonai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Vargonai Frankfurte prie Maino, Vokietijoje

Klosterlechfeldo vargonai

Vargonai (gr. Organon – instrumentas) – pučiamasis klavišinis muzikos instrumentas.

Vargonai būna įvairių tipų, dažnai sudėtingos sandaros: labai didelių, turinčių >30 000 vamzdžių, ir nedidelių kilnojamųjų:

Portatyvas
Pozityvas
Regalas

[taisyti] Sandara

Svarbiausios vargonų dalys: vamzdžiai (į juos pučiamas oras sukelia garsus), oro pūtimo sistema, arba pūtykla, ir griežykla. Vamzdžiai (kiekvienas jų duoda tik po vieną garsą) skirstomi į švilpiamuosius (dar vadinami fleitiniais, labialiniais) ir liežuvėlinius; pagrindą sudaro švilpiamieji, gaminami iš metalo (dažniausiai alavo ir švino) ir medžio. Garsų tembras priklauso nuo vamzdžių konstrukcijos, dalių proporcijos (menzūros) ir medžiagos, iš kurios jie pagaminti. Liežuvėliniai vamzdžiai naudojami daugiausia solo grojimui arba skambesio sodrumui padidinti. Visi vargonų vamzdžiai suskirstyti į registrus, arba balsus (registrą sudaro to paties tembro, dažnai vienos klaviatūros apimties vamzdžių eilė). Registrai tarpusavyje skiriasi garso aukščiu (1–3 oktavomis, kvintomis, tercijomis ir kt.). Aukštį lemia vamzdžio ilgis (aukštis apibūdinamas C garso vamzdžio ilgiu, išreikštu pėdomis; notaciją atitinkančio aukščio registro C garso vamzdis yra 8 pėdų, oktava aukštesnio registro – 4 pėdų, oktava žemesnio – 16 pėdų ir t.t.). Pagal kai kuriuos bendrus požymius registrai jungiami į grupes; kiekvienai grupei valdyti įrengiama atskira klaviatūra (vargonai dažniausiai turi 2–4 rankines klaviatūras, vadinamus manualus, ir 1 kojinę klaviatūrą, arba pedalus). Griežykloje sumontuotos ir registrų valdymo rankenos. Oro pūtimo sistemą sudaro dumplės, oro takai ir oro paskirstymo dėžės. oro pūtimo sistema ir griežykla, sujungtos pneumatiniais arba elektriniais mechanizmais, sudaro valdymo įrenginį, arba valdytuvus. Visi vargonų mazgai sumontuoti į rėmus ir pastatą, kurio priekinė dalis dažnai būna meniškai apipavidalinta, yra svarbus patalpos architektūrinis elementas, kai kada turintis ir meninę vertę. Vargonų diapazonas būna įvairus (didelių vargonų siekia 10 oktavų).

Vargonų sandara nusistovėjo XVI a., o tobulinta buvo iki XX a. Naujausi patobulinimai: elektromechaninė traktūra, elektriniai kombinacijų mechanizmai.

[taisyti] Istorija

H. van Eyk paveikslas

Vargonai atsirado iš skudučių, Pano fleitos tipo instrumentų, dar antikoje oro pūtimui pritaikius dumples.

II a.pr.m.e. Aleksandrijoje Ktesibijas išrado hidraulinius vargonus (juose oras buvo pučiamas 2 vandens siurbliais).

Apie 350 m. Bizantijoje hidraulinius vargonus išstūmė patobulinti dumpliniai. 660 m. popiežiaus Vitalijono nurodymu vargonai pradėti naudoti bažnyčiose. Labiausiai jie paplito nuo IX a. XIVa. pradedama naudoti kojinė klaviatūra - pedalas.

[taisyti] Kompozitoriai

Žymiausi kompozitoriai kūrę vargonams: Dietrich Buxtehude, Johann Sebastian Bach, Sigfrid Karg-Elert, Max Reger, Charles-Maria Widor, Marcel Dupre, Olivier Messiaen, Gyorgy Ligeti.

Lietuvių kompozitoriai parašę reikšmingų kūrinių vargonams: Juozas Naujalis, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vytautas Bacevičius, Teisutis Makačinas, Vytautas Barkauskas.

[taisyti] Vargonai Lietuvoje

Lietuvos bažnyčiose vargonai buvo statomi nuo XVI a. Didžiausi Lietuvos vargonai pastatyti Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje (3 manualai, 64 registrai). Vieni seniausių ir vertingiausių yra Vilniaus Dominikonų bažnyčioje.

Žymiausi Lietuvos vargonininkai: Leopoldas Digrys, Bernardas Vasiliauskas, Balys Vaitkus, Jūratė Landsbergytė.