Kasa

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kasa (lot. pancreas) – tai virškinimo ir endokrininės sistemos liauka, esanti viršutinėje pilvo ertmėje, tarp skrandžio ir užpakalinės pilvo sienos. Yra minkštos konsistencijos pilkšvai rausvos spalvos, susidedanti iš galvos (caput pancreatis), kūno (corpus pancreatis) ir uodegos (cauda pancreatis). Kasos ilgis 12-22 cm, plotis 3-9 cm, storis 2-3 cm, svoris 50-75 g. Ji per parą pagamina apie 1,4-4 l virškinimo sulčių, kurias savo latakais išskiria į dvylikapirštę žarną. Virškinimo sultyse gausu riebalus, baltymus ir angliavandenius skaidančių fermentų.

Kasa taip pat yra vidaus sekrecijos liauka, gaminanti hormonus insuliną ir gliukagoną, kurie reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje.

[taisyti] Kasos ligos

• Pankreatitas (pancreatitis) – kasos uždegimas.
• Kasos vėžys (carcinoma pancreatitis)

[taisyti] Plačiau apie endokrininę kasos sistemą

Endokrininis (vidaus sekrecijos) audinys, kasos, arba Langerhanso, salelės, gamina ir tiesiog į kraują išskiria hormonus insuliną ir gliukagoną. Visos organizmo ląstelės energijos gauna iš gliukozės; sveikam kūnui palaikyti svarbu, kad gliukozės koncentracija išliktų normos ribose. Insulinas išskiriamas po valgio, kai paprastai gliukozės koncentracija būna didelė. Pagrindiniai insulino veikimo būdai yra trys:

1. stimuliuoja kepenų, riebalines ir raumenų ląsteles pasisavinti ir naudoti gliukozę;
2. stimuliuoja gliukozės virtimą glikogenu kepenyse ir raumenyse;
3. skatina riebalų kaupimąsi ir stabdo jų kaip energijos šaltinio naudojimą.

Jis taip pat verčia kūno ląsteles įsavinti gliukozę. Todėl insulinas yra hormonas, mažinantis gliukozės koncentraciją kraujyje. Gliukagoną kasa išskiria tarp valgymų kraujyje. Jis skatina kepenis skaidyti glikogeną, riebalinį audinį – skaidyti riebalus į glicerolį ir riebalų rūgštis. Tada kepenys glicerolį paverčia gliukoze. Gliukagono veikimas didina gliukozės koncentraciją kraujyje.