Suomijos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

[taisyti] Ankstyvoji istorija ir ankstyvieji Viduramžiai

Seniausi archeologiniai įrodymai apie dabartinės Suomijos pietinės ir rytinės dalies apgyvendinimą siekia 8000 m.pr.m.e. Pasak kai kurių versijų pirmieji gyventojai į Suomijos teritoriją po ledynmečio atsikėlė iš Sibiro. Po 6500 m.pr.m.e. didžiojoje šalies dalyje išplito medžiotojų ir rinkėjų „Suomusjärvi kultūra“. Apie 4200 m.pr.m.e. ją pakeitė puodus gaminti mokėjusi kultūra. Tai laikoma neolito Suomijoje pradžia.

Greičiausiai tuo metu pradėjo formuotis ir vėlesnė suomių kalba. Suomių ir samių kalbos priklauso finougrų kalboms ir yra panašios į Uralo kalbas. Artimiausia susijusi kalba yra estų.

Po 2500 m.pr.m.e. į pietinę Suomiją atsikėlė gentys iš piečiau Suomijos įlankos esančio regiono. Jų kultūra nuo ankstesnių skyrėsi tuo, kad jie vertėsi žemės ūkiu ir gyvulininkyste. Kurį laiką dar išliko ir senosios neolito kultūros. Suomių kalbą veikė indoeuropiečių baltų kalbos (poveikis buvo abipusis). Samių kalba gerokai atitolo nuo suomių kalbos. Manoma, kad žemdirbių kultūros pamažu stūmė samius į šiaurę.

Bronzos amžius prasidėjo maždaug po 1500 m.pr.m.e. bronzos amžiaus kultūros plito iš vakarų. Po 300 m.pr.m.e. prasidėjo geležies amžius. Tuo pačiu metu pasirodo importiniai geležiniai kalavijai ir vietinė geležies produkcija.

Nuo 100 m.pr.m.e. padidėja prekyba su vidurio Europa, tuo laikotarpiu randama daug romėniškų dirbinių. Tacitas „Germanijoje“ mini fenni gentis. Vikingų amžiuje prasidėjusiame nuo VIII a. prekyba Baltijos jūroje dar suintensyvėja. Statomos įtvirtintos gyvenvietės ir pilys, atsiranda sąlygos centralizacijai. Netoli dabartinio Hämeenlinna miesto archeologai atrado IX amžiaus miestą.

Tuo metu Suomijos gyventojai priklauso keturioms grupėms: suomių, tavastiečių, karelų ir samių. Alandų salos tuo metu jau yra gyvenamos švedų.

[taisyti] Suomija švedų valdžioje

Pirmieji kontaktai tarp švedų ir suomių prasidėjo dar ikikrikščioniškuoju laikotarpiu – vikingai suomiams buvo žinomi tiek kaip prekybininkai, tiek kaip plėšikai.

Tradiciškai 700 metų trukusios Suomijos priklausomybės Švedijai pradžia laikomi 1154 m., kai Švedijos karalius Erikas IX-asis, lydimas grupės ginkluotų palydovų ir Upsalos vyskupo Heinricho atvyko į Suomiją siekdami ją pakrikštyti. Nors Heinrichas 1156 m. buvo nužudytas, krikščionybė Suomijoje ėmė plisti. Pagal naujesnius istorinius tyrimus krikščionybė Suomijoje išplito jau XI amžiuje, t.y. gerokai prieš švedų kristianizacijos žygį. Tuo pačiu metu Karelijoje iš Novgorodo plito stačiatikių tikėjimas.

Tavastija į krikščionybę atversta XIII a. pradžioje, p 1249 m. švedams jau teko ten organizuoti žygį, greičiausiai siekiant nuslopinti sukilimą ir sutrukdyti tavastiečiams grįžti prie pagonybės. Švedų ekspansija grėsė Novgorodo, kuris kontroliavo Kareliją, interesams.

Savonija ir Karelija krikščionybę priėmė XIII a. pabaigoje, maždaug tuo metu, kai ten žygį 1293 m. surengė Torkelis Knutsonas (Torkel Knutsson). Tuo metu švedai pasistatė tvirtovę, kuri vėliau tapo Wiburg pilimi. 1294 m. Wiburg pilį nesėkmingai puolė naugardiečiai. Tais pačiais metais vasarą švedai puolė ir užėmė naugardiečių Kexholm pilį, kurią kitų metų pavasrį Novgorodas susigrąžino.

Tolimesnis karas tarp Švedijos ir Novgorodo 1321 ir 1322 m. baigėsi derybomis Nioteborge (Nöteborg), toje vietoje kur Neva išteka iš Ladogos ežero. Nioteborgo sutartimi pirmą kartą nustatyta siena tarp Švedijos ir Novgorodo. Švedijai atiteko Vakarų Karelija, o Novgorodui – Ingermanliandija (Ingrija) ir Rytų (Ladogos) Karelija.

1337 m. Rytų Karelijoje prieš Novgorodo valdymą kilo sukilimas. Kitais metais Švedija išsiuntė kariuomenę į Ladogos Kareliją. Ingrijoje švedų armija buvo sumušta ir karas baigėsi taika, patvirtinančia 1323 m. sutartį.

1347 m. Švedijos karalius Magnusas III-asis ėmė ruoštis karui su Novgorodu, galbūt išprovokuotas naugardiečių užpuolimų pavasarį. Karą aktyviai palaikė kleras ir vėliau šventaja paskelbta Birgita. Kitais metais švedų kariuomenė išsilaipino prie Nevos, sumušė Novgorodo kariuomenę ir patraukė prie Nioteborgo, kurį apsiautė ir užėmė. Po to karalius grįžo į Švediją. Novgorodo kariuomenė su naujais rusų kariais atvyko per vėlai, kad galėtų padėti apsiaustai tvirtovei. 1349 m. švedų garnizonas buvo išmarintas badu. Tais pačiais metais Magnusas suorganizavo dar vieną nepavykusį žygį prieš Nioteborgą. 1350 m. Novgorodas surengė žygį prieš Wiburg'ą, kurį pasiekė kovo 21 d. Miestas buvo sudegintas, o apylinkės nusiaubtos, tačiau pilies paimti nepavyko.

1388 m. Švedija išrinko regente Danijos karalienę Margaretą I-ąją ir 1397 m. buvo sudaryta Kalmaro unija.