Stasys Raštikis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Raštikis Stasys (1896 m. rugsėjo 13 d. Kuršėnuose (Šiaulių raj.) – 1985 m. gegužės 3 d. Los Andžele, JAV) – Lietuvos kariuomenės vadas, generolas.
Turinys |
[taisyti] Išsilavinimas
Baigęs Dūkšto pradžios mokyklą ir Zarasų progimnaziją, 1915 m. savanoriu stojo į Rusijos kariuomenę. Dalyvavo Pirmame pasauliniame kare, kovėsi Lietuvoje, Galicijoje, Rumunijoje, rusų – turkų fronte. 1917 m. baigė Tifliso (Tbilisio) karo mokyklą ir iki karo pabaigos liko Kaukazo fronte.
1918 m. pavasarį grįžo į Lietuvą, įstojo į Kauno kunigų seminariją.
[taisyti] Veikla
1919 m. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tapo 5-ojo pėstininkų pulko 1-os kuopos karininku. Tuo metu S. Raštikio pulkas aktyviai dalyvavo kautynėse su lenkais ir bolševikais Zarasų, Žiežmarių, Dusetų, Vievio, Avilių rajonuose, kovojo Latvijoje ties Daugpiliu. Kovose su rusų kariuomene du kartus buvo sunkiai sužeistas. Po antro sužeidimo pateko rusams į nelaisvę, buvo laikomas Tulos koncentracijos stovykloje, Maskvos kalėjimuose. 1921 m. pasikeitus kaliniais, grįžo į Lietuvą ir tęsė karinę tarnybą Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio 5-ajame pulke. 1928 m. perkeltas į Lietuvos kariuomenės štabą. 1928 m. suteiktas majoro laipsnis. 1929 m. birželio 29 d. vedė mokytoją Eleną Smetonaitę.
1929 m. baigė Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto veterinarijos skyrių, 1932 m. – Vokietijos kariuomenės Generalinio štabo karo akademiją. Po mokslų baigimo S. Raštikis greitai kilo karininko karjeros laiptais: 3-iojo pėstininkų pulko vado pavaduotojas ir tuo pačiu Vytauto Didžiojo karininkų kursų lektorius, 5-ojo pėstininkų pulko vadas, 3-iosios pėstininkų divizijos štabo viršininkas, Generalinio štabo valdybos viršininkas. 1934 m. lapkričio 23 d. suteiktas pulkininko laipsnis, po metų paskiriamas Lietuvos kariuomenės vadu, suteikiamas divizijos generolo laipsnis.
Nuo 1938 m. kovo 24 d. iki 1938 m. gruodžio 5 d. Ministro pirmininko Vlado Mirono vyriausybėje laikinai ėjo Krašto apsaugos ministro pareigas. Lietuvos kariuomenės vadu buvo iki 1940 m. balandžio 22 d. Rusams okupavus Lietuvą, kurį laiką ėjo Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko pareigas bei Raudonosios armijos 29-ajame teritoriniame šaulių korpuse atsakingas karininko pareigas. 1940 m. gruodžio mėn. išėjo į atsargą.
Matydamas, kad gali būti suimtas, 1941 m. kovo 19 d. pasitraukė į Vokietiją. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1941 m. birželio 23 d. iš Vokietijos grįžo į Lietuvą. Iš pradžių dirbo Lietuvos Laikinojoje vyriausybėje krašto apsaugos ministru, vėliau – Karo muziejuje.
1944 m. vasarą Raštikių šeima emigravo į Vokietiją, kurį laiką gyveno Regensburgo ir Scheinfeldo stovyklose. 1949 m. persikėlė į JAV, iki 1951 m. dirbo darbininku fabrike. 1951 – 1952 m. Sirakūzų universitete dėstė rusų kalbą, 1952 – 1955 m. pirmininkavo Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) ir Bendrojo Amerikos Lietuvių Fondo (BALF) skyriams, atstovavo VLIK‘ui Europoje, tarnavo Vašingtone. Nuo 1955 m. dėstė JAV kariuomenės aukštojoje kalbų mokykloje. 1963 m. suteiktas profesoriaus vardas. 1968 m. išėjo į pensiją.
S. Raštikis mirė 1985 m. gegužės 3 d. Los Andžele, 1993 m. lapkričio 22 d. jo palaikai pervežti į Kauną ir palaidoti Petrašiūnų kapinių panteone.
[taisyti] Darbai
S. Raštikis parašė penkis karinius vadovėlius, atsiminimų, apmąstymų ir polemikos knygas „Kovose dėl Lietuvos“ (2 dalys), „Įvykiai ir žmonės“ (3 tomai), „Lietuvos likimo keliais“ (4 tomai), per tūkstantį straipsnių spaudoje: „Karo archyve“, „Mūsų žinyne“, „Karyje“, „Trimite“, „Lietuvių archyve“, „Dirvoje“, „Tėvynės sarge“, Amerikos spaudoje.
[taisyti] Apdovanojimai
Raštikis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus V laipsnio (1919 m.), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio (1928 m.), Vytauto Didžiojo II laipsnio (1936 m.), kitais ordinais, Sidabriniu kardu (1939 m.) ir medaliais.
