Rosarijas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Koordinatės:

Kitos reikšmės – Rosarijas (reikšmės).

**Rosarijas**
Nacionalinės vėliavos monumentas Rosarijuje
Oficialus vietovardis	Rosario
Šalis	Argentina
Provincija	Santa Fė
Departamentas	Rosario
Plotas	178,69 km²
Aukštis	25 m
Įkūrimas
Įkūrėjas
Gyventojų skaičius	908 163 (2001 m.)
Tankumas	5350 žm./km²
Prieaugis	0,05% (1991-2001)
Meras	Roberto Miguel Lifschitz
Aglomeracija	Gran Rosario
Oficiali svetainė	www.riocuarto.gov.ar
Demografija	IFAM

Planetariumas Rosarijuje

Ežeras Nepriklausomybės parke

Rosarijo universiteto Inžinerijos fakultetas

Rosarijas (isp. Rosario) – miestas Argentinoje, Santa Fė provincijoje, Paranos upės dešiniajame krante. Tai didžiausias provincijos ir trečias pagal dydį šalies miestas. Išsidėstęs 300 km į šiaurės vakarus nuo Buenos Airių. Mieste gyvena beveik 910 tūkst. gyventojų (2001 m.), o aglomeracijoje – apie 1,17 mln. gyventojų (2007).

[taisyti] Istorija

Urkisos parkas

Pirmoji pastoviai gyvenama gyvenvietė Pago de los Arroyos dabartinio miesto teritorijoje atsirado XVII a., nors tiksli jos įkūrimo data nėra žinoma. 1719 m. įsikūrė jėzuitų misija. 1724 m. pastatyta pirmoji koplyčia. Piruoju šių žemių žemvaldžiu tapo Luis Romero de Pineda, o gyvenvietė oficialiai įteisinta 1751 m. 1812 m. vasario 27 d. Manuelis Belgrano Paranos pakrantėje pirmą kartą iškėlė savo sukurtą Argentinos vėliavą. Šį įvykį dabar žymi Nacionalinės Vėliavos Monumentas. 1820 m. Santa Fė provincija kentėjo nuo pilietinio karo ir gyventojų skaičius Rosarijuje augo labai nežymiai. Tai buvo nedidelė gyvenvietė tarp Buenos Airių ir Santa Fė. 1832 m. per Rosarijų keliavo Čarlzas Darvinas. Tuo metu čia gyveno apie 2000 gyventojų. 1841 m. Buenos Airių kaudiljas Chuanas Manuelis de Rosas įsakė Rosarijuje įkurti uostą prie Paranos upės, kuris kontroliuotų krovinių gabenimą upe.

1851 m. grupė Rosarijo karių suteikė paramą Chustui Urkisai, kuris laimėjo Kaseroso mūšį prieš de Rosą. Už paramą, 1852 m. birželio 9 d. Urkisos rūpesčiu, Rosarijui buvo suteiktas miesto statusas. Oficialiai miestu deklaruotas rugpjūčio 5 d. Netrukus atidaryta laisva prekyba upe. Miesto ekonomika ir populiacija pradėjo vystytis dideliais tempais. Jau 1880 m. Rosarijus tapo svarbiausiu šalies eksporto uostu. 1887 m. čia gyveno jau 50 tūkst. gyventojų, iš kurių net 40% sudarė imigrantai iš Europos. Tai miestui suteikė daugiau politinio aktyvumo ir progresyvumo nei aristokratiškai Santa Fė. XIX a. pab. prasidėjo judėjimas už respublikos sostinės suteikimą Rosarijui. Vienas svarbiausių idėjos aktyvistų – pirmojo Argentinos laikraščio La Capital įkūrėjas Ovidio Lagos. Net tris kartus bandyta suteikti sostinės statusą, bet visus kartus šis pasiūlymas vetuotas.

Spartus gyventojų skaičiaus daugėjimas ir prastos higieninės sąlygos XIX a. pab. sukėlė epideminių ligų (tuberkuliozės) protrūkius. Iškilo nedarbo problemos. Kilo streikai, anarchistiniai judėjimai.

Po I pasaulinio karo atvyko dar daugiau imigrantų, ypač iš Italijos. 1926 m. mieste gyveno jau 407 tūkst. gyventojų. 1946 m. Rosarijas buvo vienas pagrindinių Perono politikos rėmėjų. 1969 m. kilo vad. Rosariazo – protestai ir riaušės prieš Peroną nuvertusią diktatūrą. Daug Perono rėmėjų „pradanginta“ valdant karinei chuntai. 1978 m. Rosarijuje įvyko kelios pasaulio futbolo čempionato varžybos. 1986 m. nedidelio Luduenjos upelio potvynis padarė daug žalos miestui. Ekonominių krizių laikotarpiu (1989 – 2005 m.) daug miesto gyventojų nuskurdo, aplink Rosariją išaugo lūšnynai (villas miserias), atsikėlė daug skurdžių imigrantų iš Čiako provincijos. Pastaraisiais metais didelė žemės ūkio produktų paklausa leido miestui pakilti; vystytis ekonomiškai iš socialiai. Tvarkomi priemiesčiai, įsisavinamos naujos žemės.

[taisyti] Institucijos

Rosarijas – svarbus edukacijos centras tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu. Mieste įsikūręs Nacionalinis Rosarijo Universitetas (nuo 1968 m.) ir Nacionalinio Technologijų Universiteto filialas. Taip pat yra privatūs Katalikų Pontifiko, Pietų, Lotynų Amerikos Edukacinio Centro ir Atvirasis Interamerikos universitetai.

Rosarijas – namų arena dviejoms Argentinos Primera Diviziono komandoms – Rosario Central ir Newell's Old Boys.

Leidžiami 3 svarbūs dienraščiai: La Capital (įkurtas 1887 m.), Rosario/12 (nuo 1991 m.) ir El Ciudadano & la Región (nuo 1999 m.).

Mieste yra keletas muziejų, iš kurių minėtini: Juan B. Castagnino meno muziejus, Firma y Odilo Estévez municipalinis dekoratyvaus meno muziejus, Dr. Julio Marc provincijos istorijos muziejus, Miesto Municipalinis Muziejus, Dr. Ángel Gallardo provincijos gamtos mokslų muziejus. Planuojama atidaryti Nacionalinį Rytų Meno muziejų. Svarbiausi Rosarijaus teatrai – El Círculo, Sala Lavardén ir Broadway. Urkisos parke yra astronominis kompleksas – observatorija ir planetariumas.

Yra kelios radijo ir televizijos stotys. Rosarijuje yra 5 ligoninės (jų tarpe vaikų sveikatos centras ir greitosios pagalbos ligoninė).

[taisyti] Valdymas

Palacio de los Leones – savivaldybė

Rosarijo valdymą sudaro vykdomoji valdžia, atstovaujama mero (būstinė: Palacio de los Leones), ir įstatymų leidžiamoji valdžia, atstovaujama Patariamosios Tarybos (būstinė: Palacio Vassallo). Meras renkamas 4 metų kadencijai. Tarybą sudaro 21 narys, renkamas kas 2 metus.

Miestas padalintas į 6 administracines apygardas (Centrinę, Šiaurės, Šiaurės vakarų, Vakarų, Pietvakarių ir Pietų). Apygardos atsakingos už gyventojų aptarnavimą.

Miesto gyventojai spaudžia šalies valdžią, kad ši suteiktu Rosarijui autonominio miesto statusą. Taip pat siūloma vykdant šalies decentralizaciją, į Rosariją perkelti Nacionalinį Kongresą.

[taisyti] Geografija ir struktūra

Belgrano aveniu

Rosarijas išsidėstęs La Platos žemumoje, dešiniajame Paranos krante, 24 m virš jūros lygio, natūralioje žemoje pakrantėje. Miesto širdis – Plaza 25 de Mayo (Gegužės 25 aikštė), apsupta savivaldybės (Palacio de los Leones), bazilikos (Basílica Catedral de Nuestra Señora del Rosario), centrinio pašto, dekoratyvaus meno muziejaus ir La Bola de Nieve pastato. Tarp savivaldybės ir bazilikos yra Nacionalinės Vėliavos Monumentas. Dauguma gatvių išdėstyta šachmatų sistema.

Ties Vėliavos Memorialo parku prasideda Kordobos gatvė (calle Córdoba), pasiekia centrą, o tarp Plaza del Mayo ir Plaza Pringles virsta pėsčiųjų gatve. Palei Kordobos gatvę eina pėsčiųjų gatvė Paseo del Siglo. Čia taip pat yra Montenegro, Sarmiento ir San Martino aikštės. Oroño bulvaras ir Pellegrini aveniu žymi centro ribas. Ties šių gatvių sankirta prasideda Nepriklausomybės parkas. Jame yra dailės muziejus, Newell's Old Boys klubo stadionas, kiti sporto centrai, hipodromas. Toliau į vakarus miestas driekiasi Ovidio Lagos ir Francia aveniu, Aveljanedos bulvaru ir baigiasi ties Saladiljo upeliu, už kurio prasideda Vilja Gobernador Galveso miestas.

Miesto bazilika

Palei Paranos upę yra Leandro Alemo parkas, kuriame išsidėstęs Rosario Central klubo futbolo stadionas. Netoliese – šiluminė elektrinė. Toliau, La Floridos kvartale yra miestiečių pamėgti paplūdimiai. Alberdi aveniu ir Rondeau bulvaras veda prie Rosario-Victoria tilto per Paraną. Išraiškingas miesto bruožas – krantinės. Jose veši parkai (Nac. Vėliavos, Ispanijos, Kolektyvo ir kt.), kuriuose išsidėstę visuomeniniai pastatai.

Žalieji plotai užima 5,3% miesto teritorijos. Elektra pasiekia visus miesto gyventojus. Tekantį vandenį gauna 97% rosarijiečių, o gamtines dujas įsivedę bemaž 230 tūkst. gyventojų. Mieste aktyviai vykdomos statybos, plečiasi priemiesčiai.

Rosarijui būdingas pampų klimatas: vidutinės mėnesių temperatūros svyruoja nuo 11,6°C iki 23,4°C. Per metus iškrenta 1038 mm kritulių. Miestas yra gamtiškai nepavojingoje teritorijoje, kadangi čia nėra užfiksuota jokių stipresnių žemės drebėjimų ar uraganų.

[taisyti] Transportas

Rosarijo geležinkelio terminalas

Tiltas per Paraną

Ilgiausia pasaulyje žmonių nešta vėliava

Rosarijuje yra apie 40 autobusų linijų ir dar namažai trumpų distancijų linijų. Kadangi taikomos subsidijos viešojo transporto kurui, bilietų kainos palyginti pigios. Iš Rosarijo Mariano Moreno autobusų terminalo, autobusai vyksta į visus svarbesnius Argentinos miestus. Kelionė autobusu į Buenos Aires trunka apie 4 valandas.

Yra neblogai išvystyta taksi sistema. Radijo ryšį turiančiasi taksi firmas galima išsikviesti telefonu, kitas – susistabdyti gatvėje.

Iš Rosarijo Aramburu greitkelis veda į Buenos Aires, Brigadier Estanislao López greitkelis – į Santa Fė. Kiti plentai į Santjago del Esterą, Kordobą, Rufiną. Rosario-Victoria tiltas per Paraną – į Viktorijos miestą Entre Riose.

13 km nuo miesto centro, Funeso miesto jurisdikcijoje yra tarptautinis Rosarijo oro uostas, iš kurio skrydžiai vyksta į Buenos Aires, Kordobą, Santjagą, Brazilijos miestus.

Rosarijo uostas įsikūręs pietinėje miesto pakrantėje. Gali aptarnauti nemažos talpos (Panamax klasės) jūrų laivus. 2003 m. uosto apyvarta sudarė 2,9 mln. tonų. Per uostą eksportuojama pampų, Kujo regiono produkcija.

Į miestą sueinančios geležinkelio linijos tarnauja daugiausia krovinių gabenimo reikmėms. Svarbiausi heležinkeliai eina į Buenos Aires, Kordobą, Santa Fė, Santjago del Esterą. Planuojama nutiesti greitaeigio geležinkelio linijas į Kordobą (kelionė truks 2,5 val.) ir Buenos Aires (90 min.).

[taisyti] Ekonomika

Maisto (mėsos, miltų), odos, chemijos, medienos apdirbimo ir kita pramonė.

[taisyti] Kultūra

Rosarijas charakterizuojamas, kaip kultūriškai aktyvus miestas. Iš čia kilę iškilių muzikos, dailės, filosofijos, literatūros, politikos, teisės, medicinos, sporto asmenybių. Iš garsiausių rosarijiečių galima paminėti revoliucionierių Che Guevara, dailininką ir skulptorių Lucio Fontana, aktorių Darío Grandinetti, operos dainininką José Cura, futbolo trenerį Marcelo Bielsa, futbolininkus Javier Mascherano ir Lionel Messi.

Dauguma miesto gyventojų kalba La Platos dialektu, tačiau šiek tiek skirtingai nei Buenos Airių gyventojai.