Rapalo taikos sutartis (1920)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Rapalo taikos sutartis – sutartis tarp Italijos ir Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės, sudaryta sprendžiant ginčą dėl kai kurių teritorijų Slovėnijoje ir Kroatijoje. Sutartis pasirašyta 1920 m. lapkričio 12 d. Rapalo miestelyje netoli Genujos.
Įtampa tarp Italijos bei Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės atsirado baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, kai iširo Austrijos-Vengrijos imperija, o Italija norėjo išplėsti savo ribas pagal Londono paktą.
Pagal sutartį Zadaras buvo aneksuotas Italijos, Rijeka turėjo tapti nepriklausomu miestu.
Sutartis galiojo iki 1924 m., kai buvo pasirašyta nauja Romos taikos sutartis, pagal kurią Rijeka buvo atiduota Italijai, o Sušakas atiteko Serbų, kroatų ir slovėnų karalystei.
