Prabaltai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Prabaltai – baltų pirmtakai, jų tiesioginius protėviai. Tai archeologų, istorikų, lingvistų, mitologų, etnologų ir kitų mokslų atstovų vartojama sąvoka.

Ilgą laiką buvo teigiama, kad baltai – tai neolitiniai, ar dar vėlesni ateiviai į rytines Baltijos jūros pakrantes, kuriose būta fino-ugrų (šią teoriją tebevysto suomis Kalevi Wiik), vėliau – kad jie susiformavo virvelinės keramikos kultūros žmonėms asimiliavus vietinius, nežinomo substrato gyventojus (R.Rimantienės plėtota, remiantis Marija Gimbutiene).

Pastaruoju metu suformuota mokslinė hipotezė, teigianti, jog baltai yra autochtonai, t. y. – vietiniai gyventojai nuo pat poledynmečio pradžios – mezolito, Pabaltijyje jų archeologinės kultūros patyrė tolydžią, nenutrūkstamą raidą, o virvelinės keramikos kultūros atstovų įtaka jiems buvusi ribota (A.Girininkas). Tokiu atveju prabaltais tenka laikyti ne daugiausia paupiais migravusius virvelinės keramikos kultūros atstovus bei vietinius, nežinomos kilmės gyventojus, o žymiai ankstesnius, poledyninius ateivius – medžiotojus, žvejus migravusius Baltijos pakrantėmis bei iš Karpatų-Balkanų, centrinės Europos regiono.

Pasak naujų archeogenetikos duomenų dauguma jų priklausė IX genetinei žmonijos grupei (M173/M207 mutacijos). Genetiko V.Kučinsko duomenimis 45 proc. lietuvių priklauso indoeuropiečiams būdingai genetinei haplogrupei R1a ir 37 proc. finougriškai VIII grupei (markeris -N3 mutacija). Jų kalbos pėdsakų ieškoma tiek nostratiniame ikiindoeuropiniame kalbiniame sluoksnyje, sisteminant baltiškas žodžių šaknis ir, netgi, paleolingvistų dalinai rekonstruotoje ankstyviausioje žmonijos proto-kalboje. Prabaltų ir baltų kalbų santykis yra aktuali istorinės lingvistikos problema. Giminingas prabaltams yra protobaltų terminas.