Neoklasika
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Neoklasika – XX a. meno, literatūros, muzikos, architektūros įvairių tendencijų sambūris, jungiantis klasiką ar baroką.
Neoklasika (neo- + klasika – lot. classicus ‘pirmaeilis’) meno, literatūros, muzikos eiliškumas Europos kultūroje XIX ir XX a., kuris jungia antiką ar klasiką ir baroką XVII ir XVIII a.
[taisyti] Literatūra
Prancūzų literatūroje neoklasicizmo atstovai yra Paulas Valerys ir Džeimsas Tisotas, Rusijoje taip priskiriamas taip vadinamas akmeizmas, o lenkiškoje – Mečislovas Jastrunas. Taip pat vadinamas kraštutine estetika.
 |
Šis straipsnis apie meną yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
