Liudvikas Janavičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Liudvikas Janavičius (1859 m. rugsėjo 5 d. Lapkasiuose (Šiaulių raj.) – 1902 m. gegužės 30 d. nusižudė Jakutske) – vienas pirmųjų socialdemokratų Lietuvoje.

[taisyti] Biografija

1869 – 1876 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1876 – 1880 m. – Vilniaus realinėje gimnazijoje, 1880 – 1883 m. – Petrovskio Razumovskio žemdirbystės ir miškų akademijoje Maskvoje, 1884 m. įstojo į Varšuvos universitetą.

Nuo 1880 m. – Lenkijos socialistų bendrijos narys, nuo 1881 m. – Lenkijos ir Lietuvos socialistinės revoliucinės partijos narys. 1881 – 1882 m. kartu su Jonu Šliūpu redagavo socialistinius atsišaukimus, 1882 m. vasarą rinko aukas politiniams kaliniams, 1883 m. organizavo Maskvos studentų visuotinę sąjungą.

1883 m. su Liudviku Varynskiu įkūrė „Proletariato“ partiją, jos pirmojo suvažiavimo Vilniuje dalyvis ir vienas iš partijos vadovų. Kartu su J. Šliūpu išvertė į lietuvių kalbą „Proletariato“ partijos „Manifestą artojams“. 1883 m. suėmus L.Varynskį tapo partijos vadovu.

Paveldėjęs dvaro dalį, gaunamomis pajamomis rėmė Georgijaus Plechanovo „Darbo išvadavimo grupę“. 1884 m. birželio 30 d. Varšuvoje suimtas, 1885 m. nuteistas 16 metų katorgos, 1886 – 1896 m. kalėjo Petro ir Povilo tvirtovėje Sankt Peterburge, Šliselburge, Kolymoje, 1897 m. balandžio mėn. ištremtas į Sibirą iki gyvos galvos. Kalėjimuose parašė prisiminimus apie Šiaulių gimnaziją, kalinio metus, 1892 m. išleido studiją „Lenkijos pramonės vystymosi bruožai“. Nukankintas ligų nusižudė.

[taisyti] Daugiau

• V. Merkys, Liudvikas Janavičius.- Vilnius, 1964 m.