Kolekcija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kolekcija (lot. collectio – rinkinys), surinktų, arba istoriškai susikaupusių, nenaudojamų pagal pirminę paskirtį, pažintinę, mokslinę, meninę, komercinę arba kitokią vertę turinčių vienarūšių arba pagal vieną požymį susistemintų daiktų (darinių) visuma. Gali būti savarankiška arba didesnio rinkinio dalis.

Kolekcionavimo objektai yra įvairūs materialinės ir dvasinės kultūros (rankraščiai, knygos, monetos, pašto ženklai, vaizduojamojo meno kūriniai ir kt.) bei gamtos (mineralai, augalai, vabzdžiai ir kt.) objektai. Kolekcionavimas sudaro prielaidą kolekcionuojamąjį objektą sisteminti, kolekcijos sudarytojui geriau jį pažinti ir supažindinti su juo kitus (tuo kolekcionavimas skiriasi nuo kolekcinių daiktų rinkimo).

Kolekcijos būna asmeninės ir visuomeninės. Asmeninių kolekcijų nuosavybės teisės priklauso pavieniam asmeniui, šeimai arba privačiai bendrovei, visuomeninių kolekcijų – valstybei, jos vietinės arba regioninės valdžios arba visuomenės institucijai (visuomenine kolekcija t.p. laikoma grupė inventorizuotų, arba kitaip identifikuotų kilnojamojo kultūros paveldo ojektų). Kai kurios asmeninės kolekcijos gali tapti visuomeninėmis – sudaryti steigimų muziejų, bibliotekų pagrindą, arba didelę jų fondų arba ekspozicijų dalį.

Vertingų daiktų rinkimas (kaupimas) žinomas nuo senų laikų. Kaip tikslinga žmonijos veikla kolekcionavimas paplito 14–16 amžiuje. Iš pradžių kolekcijos buvo universalios. Ypač didelę reikšmę kolekcionavimo raidai turėjo mokslo šakų suskirstymas XIX a.: buvo pradėti sudarinėti specializuoti vienarūšių daiktų rinkiniai – dabartinių kolekcijų prototipai, turintys pažintinį tikslą. Didelę įtaką kolekcijų kaupimui turėjo mokslinis kolekcionuojamųjų objektų sisteminimas pagal savarankiškas mokslo šakas ir jų pagalbines disciplinas, taip pat vyko ir atvirkštinis procesas – kolekcionavimas padėjo plėtotis numizmatikos, heraldikos, sfragistikos, archeologijos, etnografijos ir kt. mokslams. Mokslinio, mokomojo ir mėgėjiško kolekcionavimo krypčių pradininkas buvo Berlyno valstybės muziejaus gen. direktorius W. von Bode.

Mokslines kolekcijas sudaro dažniausiai muziejai, mokomojo kolekcionavimo tikslas – plėtoti mokymo įstaigų ugdytinių tiriamuosius įgūdžius, mėgėjiškas kolekcionavimas yra daiktų rinkimas remiantis įvairių mokslo šakų sisteminimo žiniomis. Prasidėjus masiniam kolekcionavimui susiklostė keletas jo krypčių: bibliofilija, bonistika, faleristika, filatelija, filofonija, filokartija, filumenija, numizmatika ir kitos.

Daugėjant kolekcionavimo objektų, pradėta renkamus objektus skirstyti pagal pasirinktas sritis. Atsirado chronologinės, teminės, tam tikros dailės ar mokslo šakos ir kt. kolekcijos. Pradėtos rengti viešosios kolekcijų parodos, steigiamos kolekcininkų draugijos ir specializuotos parduotuvės, kurios turėjo daug reikšmės kolekcionavimo raidai.

Pirmieji specializuoti leidiniai kolekcininkams atsirado XIX a. pabaigoje. XIX a. pab. – XX a. pr. JAV, vėliau Europoje kolekcijų kaupimas tapo pelningu ir neapmokestinamu kapitalo investavimo būdu, kartu ėmė plisti spekuliacija kolekciniais objektais. Lietuvoje 1993 m. įsteigta Lietuvos kolekcininkų asociacija, leidusi reprecentacinį žurnalą „Kolekcija“ (1994–1999, Nr. 1–7).