Karatė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Tradicinio karatė kata varžybos

Karatė kumite varžybos

Karatė (jap. 空手 − „tuščia ranka“) - originalus Japonijos savigynos menas, kuriame stengiamasi efektyviausiu keliu išnaudoti žmogaus kūno fizines ir dvasines galimybes, panaudojant blokuojančias ir atakuojančias technikas ar jų kombinacijas kojomis ir rankomis. Originalus karatė, šiandien vadinamas tradiciniu karatė priklauso Budo (jap. Budo < bu – kovos technikos + do – kelias) kovos menų grupei.

Tradicinis karatė paremtas “baigiamosios technikos” arba mirtino smūgio principu, kai kova su priešininku yra baigiama vienintelės technikos pagalba. Dėl šio principo tradicinis karatė vadinamas kovos menu.

Varžybos nėra tradicinio karatė tikslas.

Tradicinis karatė skirtas ugdyti įvairiapusę, harmoningą asmenybę, sujungiant fizines ir protines galias techninių judesių pagalba.

[taisyti] Karatė istorija

Karatė istorija siekia daugiau kaip 2000 metų, o šaknys slypi Okinavoje išvystytoje beginklėje savigynos sistemoje “Tode”, kurią įtakojo iš Kinijos bei Indijos į Japoniją atkeliavę kovos menai.

Nepaisant to, kad šiuo metu egzistuoja daugybė karatė stilių, originalus karatė buvo vienas.

Tradiciniu karatė vadinamas Budo principais paremtas karatė arba karatėdo (jap. karatėdo < kara – tuščia + te – ranka + do – kelias). Filosofinis tradicinio karatė pagrindas Budo - bendras daugeliui japonų kovos menų (Kendo, Judo ir kiti). Budo filosofija – tai kelias, kuriuo eidamas žmogus tobulina savo charakterį, siekia proto ir kūno harmonijos, naudodamas įvairias kovos technikas.

XX a. pradžioje Gichin Funakoshi (1868 – 1957), meistrų Yasutsune (Ankoh) Azato (1828-1906) bei Yasutsune (Ankoh) Itosu (1830-1915) mokinys, sujungė karatė kovos technikas į vieningą sistemą bei išpopuliarino šį kovos meną visoje Japonijoje. Šio meistro mokiniai sukurė daugelį šiuolaikinių karatė stilių (kiokushin, shotokan ir t.t.), tačiau originalus karatė niekada nebuvo stilinis. Jis rėmėsi per amžius patikrintais kūno biodinamikos principais bei japonų Budo filosofija, be kurios bet koks kovos menas yra tik fizinė mankšta - aerobika.

Po II–jo pasaulio karo susidomėjimas karatė kovos menu smarkiai augo. G. Funakoshi studentai, tarp kurių buvo ir Hidetaka Nishiyama, 1949 m. įkūrė Japonijos karatė asociaciją (JKA). Vienas iš JKA tikslų buvo populiarinti karatė pasaulyje, todėl H. Nishiyama 1957 m. buvo deleguotas į JAV, kur iki šiol gyvena.

H. Nishiyamai pavyko iki galo įgyvendinti savo mokytojo G. Funakoshi idėją - sujungti Okinavos kovos formas ir Japonijos Budo filosofiją.

H. Nishiyama kiekvienais metais keliauja po visą pasaulį ir moko originalaus japoniško karatė meno.
1974 m. rugsėjo 27 d. jo iniciatyva JAV buvo įkurta tarptautinė mėgėjų karatė federacija (IAKF), kuri 1985 m. persivadino į Tarptautinę tradicinio karatė federaciją (ITKF).

1993 m. 101 - oje sesijoje Tarptautinis olimpinis komitetas (TOC) pripažino ir apibrėžė tradicinį karatė kaip sportą šaką, kurią kontroliuoja ir valdo ITKF.

[taisyti] Karatė treniruotės

Karatė praktikuojantis sportininkas Japonijoje vadinamas karatėka (空手家).

Karatė kovos mene treniruojamasi:

Kihon - pagrindinių, bazinių judesių,
Kata - formų arba kovos su įsivaizduojamu priešininku,
Kumite - kovos tarp varžovų.

[taisyti] Sportinės varžybos

Į sportą karatė atėjo tik XX a. viduryje, po to kai šį pasaulį paliko karatė tėvas G. Funakoshi. Iki jo mirties nebuvo sąvokos kumite (laisvo sparingo). Studijuojantys karatė mokėsi tik bazinių pagrindinių technikų (kihon) bei į formas sujungtų judesių sistemų (kata). Meistras Azato, pas kurį karatė mokėsi G. Funakoshi, norėdamas išmokyti vieną kata kombinaciją, griežtai liepdavo ją studijuoti 3 metus.

Daugelis katų atėjo iš gilios senovės ir būtent per jas išliko karatė savigynos principai, nes kata - tai tekstas, kurį skaitant ir tinkamai interpretuojant atsiskleidžia visa šio kovos meno esmė. Būtent taip apie jas galvojo G. Funakoshi.
Po meistro G. Funakoshi mirties, 1958 m. buvo surengtos pirmosios oficialios karatė varžybos.

ITKF sportinės varžybos rengiamos Budo termino "shiai" principu, kuris pažodžiui reiškia: "patikrinkime vienas kitą". Todėl čia svarbiausia ne nugalėti priešininką (pelnyti taškų sužalojant jį ar kitaip jam pakenkiant), o patikrinti savo sukauptus įgūdžius, galimybes, pasisemti patirties ir pakelti savo meistriškumą. Abipusė pagarba - svarbiausia, ko mokomasi kovos aikštelėje varžybų metu. Tradicinio karatė varžybų taisyklės maksimaliai pritaikytos tam, kad kasdien treniruotėse kaupiamus įgūdžius būtų galima efektyviai pritaikyti ir sporte.

Tradicinio karatė varžybų rungtys: kumite (laisva kova) - individuali vyrų, moterų ir komandinė vyrų; kata (formos) – individuali vyrų, moterų ir komandinė; enbu (technikų demonstracija) – vyras/moteris, vyras/vyras; fuku-go (sujungta kumite ir kata) – vyrų, moterų.