Janis Akurateris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Janis Akurateris (latv. Jānis Akuraters, 1876 m. sausio 13 d. Jaunzemiai, Dignajos valsčius - 1937 m. liepos 25 d. Ryga) – Latvijos pedagogas, latvių rašytojas neoromantikas.

Turinys 1 Biografija 2 Kūryba 3 Bibliografija 3.1 Poezija 3.2 Pjesės 3.3 Proza 3.4 Romanai 4 Šaltiniai

[taisyti] Biografija

Gimė Dignajos eigulio šeimoje. Mokėsi Biržų pradžios mokykloje, vėliau Jekabpilio miesto mokykloje. Išlaikęs mokytojo egzaminus dirbo mokytoju Iršoje, Jurmundoje, Rygoje. 1903 m. bandė įstoti į Maskvos universitetą studijuoti medicinos, bet nepavyko, todėl klausėsi rusų literatūros paskaitų. 1904 m. grįžęs į Rygą vertėsi rašymu. 1905 m. revoliucijos pradžioje suimtas, paleistas leido žurnalą „Po saule“ (Pret sauli). 1907 m. vėl suimtas, ištremtas į Pskovą, bet per Suomiją ir Švediją pabėgo į Norvegiją. 1908 m. grįžo į Latviją. 1PK|Pirmojo pasaulinio karo metais kovojo latvių šaulių pulke, dalyvavo Jelgavos operacijoje. 1918 m. išrinktas Nacionalinės tarybos nariu. Įkūrus nepriklausomą Latvijos valstybę dirbo meno departamento direktoriumi, Latvijos Radiofono direktoriumi.

[taisyti] Kūryba

Eilėraščiams (rinkinys „Žvaigždėta naktis“ (Zvaigžnu nakts 1905 m.), „Šiaurėje“ (Ziemeļos, 1906 m.) būdingas pakilumas, romantinis maksimalizmas. Apysakose „Samdinio bernioko vasara“ (Kalpa zēna vasara 1908 m., lietuvių kalba išleista 1933 m. ir 1972 m.), „Deganti sala“ (Degošā sala, 1912 m.), liet. 1938 m.) impresionistiškai vaizduojama kaimo gamta, jaunų žmonių svajonės ir meilės išgyvenimai.

1921 m. išleido romaną „Peteris Danga“, 1925 m. – jo tęsinį „Ugningi žiedai“ (Ugunīgie ziedi). Išleido apsakymų rinkinį „Eroto gentis“ (Erosa cilts 1923 m.), parašė romantines dramas „Imantos prisikėlimas“ (Imantas attgšamcelšanas 1907 m.), „Saulės žiedas“ (Saules gredzens 1910 m., istorines tragedijas „Kaupas, lyvių viršaitis“ (Kaupo, līvu virsaitis 1913 m.), „Viesturas“ (Viesturs, 1920 m.) Į lietuvių kalbą išversta jo apysaka „Žmogus“ („Cilvēks“, 1907 m.) Į latvių kalbą išvertė lietuvių liaudies dainų, paskelbė straipsnių apie Lietuvą. ^[1]

[taisyti] Bibliografija

[taisyti] Poezija

• "Zvaigžņu nakts" (1905)
• "Ziemeļos" (1906)
• "Bez svētnīcas" (1907)
• "Astra" (1909)
• "Sirds varā" (1911)
• "Dienu prieks" (1921)
• "Latvijas balādes" (1922)
• "Rožainais vējš" (1922)
• "Eleģiski momenti" (1925)

[taisyti] Pjesės

• "Taisnības meklētāji" (1902)
• "Lāču bērni" (1910)
• "Ķēniņa meita" (1910)
• "Saules gredzens" (1911)
• "Kurzemē" (1914)
• "Šis un tas Itnekas" (1920)
• "Kaupo, līvu virsaitis" (pastatyta 1913)
• "Pieci vēji" (1922)
• "Viesturs" (teātrī 1920)
• "Tautas darbinieki" (1924)
• "Sidraba birze" (1924)
• "Apvienosimies" (1926)
• "Bezdarbnieki" (1934)
• "Vecie un jaunie" (1934)

[taisyti] Proza

• "Cilvēks" (1905)
• "Kalpa zēna vasara" (1911)
• "Degošā sala" (1912)
• "Puķes ziemeļos" (1912)
• "Iz bijušām dienām" (1913)
• "Parādības" (1914)
• "Sapņi un likteņi" (1919)
• "Draugu sejas" (1920)

[taisyti] Romanai

• "Pēters Danga" (1921)
• "Klusums un gaisma" (1921)
• Ugunīgie ziedi" (1925)

[taisyti] Šaltiniai

1. ↑ Silvestras Gaižiūnas Visuotinė lietuvių enciklopedija, I t.