Glazūra
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Glazūra – plona, stikliška keraminių dirbinių danga.
Glazūra buvo vartojama jau senovės Egipte, Asirijoje. Lietuvoje išlikę ankstyviausi glazūruoti dirbiniai – Vilniaus katedros rūsių keraminės grindų plytelės (XIV a.). Nuo XV a. amatininkai dirbinius puošė vienspalvėmis (žalsvomis, rusvomis, gelsvomis), nuo XVI a. – kelių spalvų glazūromis. XVI a. žalia, raudona, gelsva glazūra ėmė plisti liaudies dailėje. XIX a. santūrių spalvų buvo vartojamos keramikos privačiose dirbtuvese.
1931 m. Kauno meno mokykloje įsteigus keramikos studiją, imtos vartoti redukcinės (pradininkas Pranas Brazdžius). 5 dešimtmetyje plito žvilganti redukcinė glazūra (ją vartojo Jonas Mikėnas, Liudvikas Strolis, Vaclovas Miknavičius). 6 dešimtmečio pabaigoje išpopuliarėjo matinė glazūra (Aldonos Ličkutės, Juozo Adomanio kūriniai). Šių laikų lietuvių keramikoje vartojamos visų rūšių matinės ir žvilgančios glazūros.