Gepidai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Gepidai – gotų gentis įsitvirtinusi centrinėje Europoje, minima istoriko Jordano kaip lėčiausi ir tingiausi iš gotų. IV a. vadovaujami savo pirmojo valdovo Fastido kariavo su burgundais ir vos jų nesunaikino. Sudarę sąjungą su hunais vadovaujami Ardariko 451 m. dalyvavo stambiausiame to laikmečio mūšyje Katalaunijos laukuose Šiaurės Prancūzijoje, kur hunai vadovaujami Atilos susikovė su Romos ir jų gausių sąjungininkų – saksonų, burgundų, liticiani, sarmatų ir kt. armija. Sekančiais metais po Atilos mirties 453 m., vadovaujant Ardarikui, gepidai, rugijai, suevai (švabai), herulai, alanai išsivadavo nuo hunų valdžios, sumušdami juos kautynėse prie Nedao upės Panonijoje. Tuomet gepidai įsitvirtino Karpatuose ir valdė Dakiją, (apmokesdinę Romą už taikos sąlygas), kur, dabartinės Rumunijos teritorijoje, aptinkama gepidų kapų.
504 m. Ostgotai vadovaujami Teodoriko išstūmė gepidus į Belgrado apylinkes. 546 m. Bizantijos imperija sudariusi sąjungą su lombardais pradėjo gepidų išstūmimą. 552 m. gepidai Asfeldo kautynėse patyrė baisų pralaimėjimą ir 567 m. buvo galutinai nukariauti avarų. Paskutinį kartą kronikose minimi IX a.
