Drama

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Apie Graikijos miestą žr. Drama (miestas).

Drama (gr. dráma „darbas“, „kūrinys“, „veikalas“) – draminis arba draminės poezijos kūrinys, poetine forma vaizduojantis gyvenimišką veiksmą, parodantis žmogaus vidinio ir išorinio pasaulių konfliktą. Esminis dramos pobūdis, tai meniškai išbaigtas kūrinio pavidalas spektaklyje, kuris su įvykiu supažindina ne pasakojimu, bet matomu veiksmu.

[taisyti] Istorija

Drama atsirado senovės Graikijoje iš apeiginių dievo Dioniso švenčių V a. pr. m. e. Pirmieji tragikai buvo Eschilas, Sofoklis ir Euripidas, pirmasis komediografas – Aristofanas.

[taisyti] Dramos bruožai

Dramoje atskleidžiama buitinė, socialinė, etinė, psichologinė problematika. Kūrinyje vyrauja šeimos ir visuomenės, žmogaus ir tautos santykių, socialinės negerovės, tematikos.

Dramos veiksmas rutuliojamas kalba (dialogais, monologais, replikomis) bei poelgiais. Kadangi dramos esmė yra veiksmas, o draminį veiksmą sudaro kova, tai turi būti bent dviejų asmenų susidūrimas, kuris išreiškiamas dialogu. Veikėjo kalba su savimi, kad atskleistų savo tikslus, norus ar sumanymus, vadinama monologu. Dramoje vienas asmuo yra svarbiausias – tai pagrindinis herojus ir jo vardu dažnai yra pavadinamas visas dramos kūrinys.

Drama kartais pradedama prologu, kuriame papasakojama apie įvykius atsitikusius iki rodomo veiksmo pradžios. Atsitikimas, davęs pradžią draminei kovai, vadinamas dramos užuomazga. Veikėjo padėtis, kuri verčia pradėti kovą – draminė veikėjo padėtis. Draminė padėtis, vedanti prie dviejų interesų susidūrimo yra kolizija, o kovos sunkėjimas – intriga. Veikėjų padėties, priklausomai nuo intrigos, pasikeitimai – peripetijos. Rezultatas – dramos atomazga. Pabaigoje kartais yra epilogas, kuris supažindina su tolimesniu veikėjų likimu. Tarp atskirų dramos veiksmų būna pertraukos, reikalingos pakeisti scenoje dekoracijas, duoti laiko artistams persirengti.

Kiekvienas draminis veikalas skirstomas skyriais, vadinamais aktais ar veiksmais. Kiekvienas aktas turi duoti užbaigtą draminės kovos momentą. Aktų skaičius turi atitikti momentų skaičiui, kuriais išsemiama kova, atvaizduota veikale. Pagal šią schemą drama dalijama į tris veiksmus (arba aktus): užuomazga, vidurys (veiksmo eigą) ir pabaiga (atomazga). Veiksmai skirstomi scenomis, priklausomai nuo naujo veikėjo įėjimo į sceną ar išėjimo iš jos arba paveikslais, kai reikia parodyti veiksmus vienu metu vykstančius įvairiose vietose.

Dramos turinys įkūnijamas scenoje matomais vaizdais. Sukuriamos dekoracijos, reikalingos figūros. Artistai, vaidindami veikiančius asmenis, savo išvaizdą pritaiko kostiumu ir grimu, vidinį sielos išgyvenimą išreiškia deklamacija, veido išraiška, judesiais ir mimika.

[taisyti] Draminiai žanrai

Svarbiausi dramos žanrai: tragedija, komedija ir tragikomedija. Baletas, opera, operetė – tai taip pat draminio žanro kūriniai.

Periferiniai žanrai: farsas, ferija, intermedija, melodrama, tragikomedija, vodevilis ir kt.

Išnykę draminiai žanrai: misterija ir moralitetas.