Baletas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Baletas – speciali šokio forma ir technika. Muzika, šokis ir mimika sudaro šokio esmę. Baletas kaip karališkųjų šeimų pramoga atsirado Europoje prieš 300 metų, ir nuo to laiko klasikinis baletas pamažu tobulėjo. Prancūziški šuolių ir žingsnelių pavadinimai vartojami dar ir dabar. XIX a. populiarus tapo romantiškasis baletas. Šokėjai baltais plevenančiais drabužiais šokdavo Silfidę ir žizel. XX a. pračioje rusas Sergejus Diagilevas įkūrė Rusų baleto trupę, vieną garsiausių baleto trupių, šokusią visame pasaulyje. Balete kiekvienas žingsnis ir judesys yra numatytas iš anksto. Tai vadinama choreografija. Garsūs choreografai, tokie kaip rusas Michailas Fokinas (1880-1942), kūrė šokius Rusų baletui. Daugelis baleto šokėjų pradeda mokytis šokti dar vaikystėje. Baletas yra sunkus darbas ir reikalauja ilgų repeticijų. Vienas garsiausių lietuvių baleto šokejų buvo Jurgis Kiakštas (1873—1936).

[taisyti] Baleto istorija

1888 m. pavasarį Imperatoriškųjų teatrų direktorius Ivanas Vsevoložskis parašė Piotrui Čaikovskiui, prašydamas sukurti muziką baletui „Miegančioji gražuolė“. Būsimojo spektaklio choreografas Marius Petipa tų pačių metų rudenį P.Čaikovskiui įteikė detalias baleto prologo instrukcijas, o kitų metų pavasarį partitūros rankraštis buvo baigtas. Kompozitorius tvirtino iš viso prie jo triūsęs maždaug keturiasdešimt dienų. „Siužetas toks poetiškas, toks tinkamas muzikai, kad rašiau aš su dideliu užsidegimu ir kūriau su tokia šiluma bei noru, kurie visada suteikia kūriniui privalumų“, - teigė pats P.Čaikovskis. Tuomet jau septyniasdešimtmetį atšventęs, Rusijoje baleto legenda tapęs prancūzas M.Petipa baleto šokius kūrė naudodamasis figūrėlėmis iš papjė mašė - choreografines idėjas užrašydavo ir vėliau šiais užrašais rėmėsi per spektaklio repeticijas. „Miegančioji gražuolė“ jam buvo proga scenoje atkurti tėvynės Prancūzijos žavesį ir joje praleistos jaunystės ilgesį. Pirmą kartą P.Čaikovskio „Miegančioji gražuolė“ parodyta Sankt Peterburgo Marijos teatre 1890 m. sausį. Iš Maskvos Didžiojo teatro buvo pakviesta italų balerina Carlotta Brianza - ji šoko „Aurorą“. Pavelas Gerdtas šoko princo Dezirė partiją, o choreografo duktė Marija Petipa - Alyvų fėją. Per porą metų parodyta 50 vaidinimų. Nepaisant daugybės vėlesnių baleto redakcijų, dauguma „Miegančiosios gražuolės“ statytojų siekė pernelyg nenutolti nuo M.Petipa sukurto šokio. Ne išimtis - ir P.Gusevas, kurio statytą „Miegančiąją gražuolę“ regėsime naujametinį vakarą.