Atomo branduolys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Atomo branduolys – tankus regionas atomo centre, sudarytas iš protonų ir neutronų. Branduolys lyginant su viso atomo dydžiu labai mažas. Beveik visa atomo masė sukoncentruota branduolyje, orbitose skriejantys elektronai sudaro tik labai nedidelę masės dalį.

Elektromagnetinė sąveika, stumianti panašius krūvius vieną nuo kito, neleidžia susijungti protonams be neutronų. Be neutronų branduolys labai greitai suirtų. Kai neutronai ir protonai yra labai arti vienas kito, juos veikia stiprioji sąveika, traukianti neutronus prie protonų. Stiprioji sąveika daug stipresnė už elektromagnetinę jėgą ar gravitaciją, tačiau veikia tik labai trumpais atstumais.

Vieninteliam vandenilio branduoliui neutronai nebūtini, bet tik todėl, kad jis sudarytas iš vieno protono. Helio stabilios formos branduolyje yra du protonai ir du neutronai. Dauguma lengvesniųjų elementų yra stabilūs, kai jų branduolyje yra maždaug po lygiai protonų ir neutronų. Sunkesniems elementams reikia daugiau neutronų stabilumui išlaikyti.

Tas pats elementas gali egzistuoti su įvairiu neutronų skaičiumi branduolyje. Tokios elemento atmainos vadinamos izotopais.

Nukleono (neutrono arba protono) dydis yra femtometrų eilės (1 fm = 10^-15 m). Vieno kubinio milimetro glaudžiai suspaustos branduolinės medžiagos masė būtų apie 200'000 tonų. Iš panašios medžiagos sudarytos neutroninės žvaigždės.