Adomynė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Adomynė | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
  Adomynė
|
||||||||||||||||
| Koordinatės |
|
|||||||||||||||
| Savivaldybė | Kupiškio rajonas | |||||||||||||||
|
||||||||||||||||
Adomynė – kaimas Kupiškio rajono pietryčiuose, į rytus nuo Šimonių, 8 km į šiaurę nuo Svėdasų. Stovi medinė Švč. M. Marijos bažnyčia, varpinė, veikia Adomynės pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas (LT-40012), medicinos punktas, ryšių skyrius, laisvalaikio centras, kaimo bendruomenė (tarybos pirmininkė – Aldona Matarienė). Yra kapinės, kuriose palaidota fizikė Janina Vizbaraitė, seni dvaro pastatai, sodyba.
Turinys |
[taisyti] Istorija
XVI a. dabartinė Admoynės teritorija įėjo į Aluotų dvaro valdas, minimo nuo 1555 m.[1], būta Aluotėlių dvaro. Nuo XVII a. Aluotos su Aluotėlių dvaru priklausė Pliateriams. 1809 m. dvaro savininkas Adomas Pliateris įkeitė dvarą Mstislavlio iždininkui Jonui Žurauskiui, o po A.Pliaterio mirties dvaras atiteko iždininko sūnėnui Jonui Ipolitui Žurauskui ir nuo tada Aluotėlės pradėtos vadinti Jonava.
1810 m. pradėti statyti klasicistiniai mediniai dvaro rūmai. 1826 m. pastatyta koplyčia[1], o jau 1855 m. pastatyta mūrinė Šv. Jono Nepomuko koplyčia. Po Jono Žurausko mirties dvarą paveldėjo seserys Sofija Koscialkauskienė ir Malvina Maksimova. Didžiąją dalį išparduodamų dvaro žemių su pastatais 1880–1881 m. nupirko Adomas Vilėniškis, o vėliau Jonavą pavadino savo vardu.
1910 m. pradėta statyti bažnyčia, kuri baigta tik po Pirmo pasaulinio karo. 1921 m. spalio 23 d. pašventinta Švč. Mergelės Marijos Vardo titulu. 1928 m. liepos 16 d. įkurta atskira Adomynės parapija.
1919–1947 m. priklausė Panevėžio apskrities Šimonių valsčiui, 1947–1950 m. – Kupiškio apskričiai, o vėliau - Kupiškio rajonui.
1949 m. kaimo apylinkėse įkurti „Galybės“, „Vilties“, „Aluočio“, „Žaliakalnio“ ir „Rytmečio“ kolūkiai, kurie po pusmečio sujungti į vieną Adomynės kolūkį. 1975 m. prijungtas „Šetekšnos“ kolūkis, 1977 m. – „Bugailiškių“ ir tapo didžiausiu ūkiu Kupiškio rajone[1]. 1985 m. gyvenvietės tvarkymo planas dalyvavo Sąjunginėje žemės ūkio parodoje Maskvoje ir buvo apdovanotas bronzos medaliu. 1992 m. balandžio 1 d. kolūkio ribose susikūrė kelios žemės ūkio bendrovės, tačiau dauguma jų iš karto nustojo veikti.
1939 m. iš Naujikų atkeltas Punkiškių pradinės mokyklos filialas. 1946-1947 m. nacionalizuotame parapijos name atidaryta septynmetė mokykla. 1963 m. pristatytas priestatas su fizikos ir chemijos klasėmis, butu direktoriui ir bibliotekos patalpomis. Nuo 2000 m. mokykla dešmitmetė.
1950 m. įsteigta biblioteka, kuri 1955–1956 m. perkelta į Adomynės dvaro pastatą. 1996 m. sujungta su mokyklos biblioteka ir perkelta į restauruotas dvaro patalpas.
2005 m. kaime paminėtas minėjimo rašytiniuose šaltiniuose 450 metų jubiliejus.
| Demografinė raida tarp 1923 ir 2001 | |||||
| 1923 | 1959 | 1970 | 1979 | 1989 | 2001 |
| 22 | 70 | 94 | 168 | 331 | 344 |
Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. T.1: A-Ar.
[taisyti] Pavadinimo kilmė
Iki XIX a. pradžios kaimas buvo žinomas kaip Aluotėliai, iki 1921 m. – Jonava. Manoma, kad dabartinis kaimo pavadinimas yra asmenvardinės kilmės, nuo vardo Adomas.
[taisyti] Dvaras
Dvaro medinė sodyba prie kelio nedidelės aukštumos šlaite. Kelias seniau buvo apsodintas medžiais ir turėjo vartus. Šiaurinėje kelio pusėje apie 1810 m. pastatytas medinis klasicistinio stiliaus gyvenamasis namas, o pietinėje – ūkiniai statiniai (jie nėra išlikę). Kitoje namo pusėje buvo sodas ir tvenkinys.
Namas buvo didelis, kampu, keturi įėjimai – pagrindinis nukreiptas į kelią. Į kelio pusę centre buvo iškilęs mezoninas, o šalia jo, dabar jau nesantis, portikas. Prieangių vienšlaičius stogus prilaiko kolonėlės. Namą puošia mūrinė arkada, pusapskritės arkos, plačios mentės. Aplink namą eina kelių traukų karnizas, paįvairintas smulkiais dantukais. Sienų kampai apkalti lentomis, imituojant rustus.
Svečių ir gyvenamosios patalpos sujungtos anfilada. Tarp dviejų priemenių buvo virenė. Salone buvo geometrinio piešinio ąžuolinis parketas. Dar išlikę ir glazūruotų koklių, papuoštų augaline ornamentika, krosnių. Yra įsprūdinių durų su įmantriais kaltos geležies vyriais. Sienas puošė ištapyti piliastrai, nišos ir karnizai.
[taisyti] Šaltiniai
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Kupiškėnų enciklopedija, I t. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006. T.1: A-J. ISBN 9955-624-62-0.
