Klasicizmas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Klasicizmas – (angl. classicism, lot. classicus – pavyzdinis) architektūros ir taikomosios dailės kryptis, pagrįsta estetiniais principais – aiškumu, harmonija, simetrija, nuoseklumu, saiku.
Europoje vyravo XVII a. – XIX a. Klasicizmo pagrindas yra racionalizmas, kylantis iš Dekarto filosofijos. Meninis kūrinys turi būti kuriamas pagal griežtus kanonus, tuo pačiu išlaikomas pačios pasaulėžiūros statiškumas ir logiškumas. Klasicizmui įdomu tik amžina, nekintama, kiekviename reiškinyje jis nori pažinti tik esminius, tipinius bruožus, atmesdamas atsitiktinius individualius požymius. Klasicizmo estetika didelę reikšmę teikia visuomeninei – auklėjamajai meno funkcijai. Klasicizmas daug taisyklių ir kanonų perėmė iš Antikos meno.
Klasicizmas nustato griežtą žanrų hierarchiją, skirstydamas juos į aukštuosius (odė, tragedija, epas) ir žemuosius (komedija, satyra, pasakėčia). Kiekvienas žanras turi savus požymius, kurių painioti neleidžiama.
[taisyti] Klasicizmas literatūroje
Klasicizmo pradininku laikomas prancūzas Fransua Malerbas (François de Malherbe, 1555 – 1628 m.), įvykdęs prancūzų kalbos, eilėraščio reformas ir nustatęs poetinius kanonus. Klasicistinės dramaturgijos lyderiais tapo tragikai Pjeras Kornelis (Pierre Corneille, 1606-1684 m.) ir Žanas Rasinas (Jean Racine, 1639 – 1699 m.), kurių pagrindinė kūrybos ašis buvo konfliktas tarp visuomeninių pareigų ir asmeninių aistrų. Aukštumų pasiekė ir „žemieji“ žanrai – pasakėčios (Žanas de Lafontenas, Jean de La Fontaine, 1621-1695 m.), satyra (Nikola Bualo, Nicolas Boileau, 1636-1711 m.), komedija (Moljeras, Molière, tikrasis vardas Žanas Batistas Poklenas, Jean-Baptiste Poquelin, 1622 – 1673 m.).
XVIII a. klasicizmas vystosi įtakojamas švietimo idėjų. Voltero (François Marie Arouet, 1694 – 1778 m.) kūryba nukreipta prieš religinį fanatizmą, absoliutinę priespaudą. Kūrybos tikslas - pasaulio tobulinimas, visuomenės, atitinančios klasicizmo dėsnius, sukūrimas.
Prancūzų klasicizmas darė įtaką Johano Volfgango Gėtės (1794 – 1832 m.) ir Fridricho Johano Šilingo (1759 – 1805 m.), laikiusių meną stipriausia auklėjimo priemone, kūrybai.
Rusijoje klasicizmas užgimė XVIII a., po Petro I reformų. Michailas Lomonosovas įvykdė rusų eilėraščių reformą, ištobulino „Trijų stilių“ teoriją, kuri iš tikrųjų buvo prancūzų klasicizmo adaptacija rusų kalbai. Klasicizme kūrybje siekiama vengti individualių bruožų, taip siekiant parodyti amžinus, nekintamus reiškinius, kurie atsiranda kaip kokių nors socialinių ar dvasinių jėgų ir neišnyksta su laiku.
Rusijoje klasicizmas vystėsi stipriai veikiant švietimui, nes lygybės ir teisingumo idėjos visada buvo rusų rašytojų – klasikų dėmesio centre. Todėl Rusijos klasicizme daugiau išsivystė artimiau tikrovę atspindintys žanrai: satyra (Antiochas Kantemiras,1708-1744 m.), pasakėčia (Aleksandras Sumarokovas, 1717-1777 m.; Ivanas Chemniceras, 1745-1784), odė (Michailas Lomonosovas,1711-1765 m.; Gavrilas Deržavinas, 1743-1816 m.).
[taisyti] Klasicizmas architektūroje
Skaityti plačiau: Klasicizmo architektūra
Architektūroje klasicizmas suprantamas kaip klasikinis stilius, paplitęs Europoje XVII a. pradžioje – XIX a., kurios svarbiausias bruožas buvo grįžimas prie antikinės architektūros princip - harmonijos, paprastumo, griežtumo, logiško aiškumo ir monumentalumo. Klasicizmo stiliaus statiniai buvo proporcingi, simetriški, kukliai dekoruoti.
[taisyti] Lietuvoje
Žymiausias klasicizmo atstovas Lietuvos architektūroje – Laurynas Gucevičius.
