Šventojo Baltramiejaus naktis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Šventojo Baltramiejaus naktimi (prancūziškai Massacre de la Saint-Barthélemy) vadinama 1572 metų smurto banga prieš hugenotus (Prancūzijos protestantus kalvinistus) Paryžiuje. Tradiciškai manoma, kad skerdynes pradėti nurodė Prancūzijos karaliaus Karolio IX-ojo motina ir regentė Katerina Mediči, po to, kai 1572 m. rugpjūčio 21 d. nepavyko pasikėsinimas į hugenotų lyderį kalvinistą Gaspard de Coligny. Coligny turėjo įtakos Karoliui IX-ajam ir įkalbinėjo jį paremti Flandrijos sukilėlius protestantus prieš Ispanijos karalių Filipą II-ąjį, sukuriant bendrą katalikų ir hugenotų kariuomenę. Tai jis matė kaip vienintelę alternatyvą pilietiniam karui Prancūzijoje, tačiau susidūrė su ne vienerius metus trukusiu Katerinos pasipriešinimu. Ji siekė sustabdyti Prancūzijoje besiformuojančių įtakingų grupių stiprėjimą.

Prieš pat Baltramiejaus naktį įvyko protestanto Henriko Navariečio ir Margaretos Valua (Karolio IX sesers) vedybos, dėl to mieste buvo daugybė turtingų ir žymių hugenotų. Skerdynės prasidėjo rugpjūčio 24-ios naktį apie 3 val. nakties nužudžius admirolą Gaspard de Coligny ir pradėjus kitų hugenotų, buvusių Paryžiuje žudynes. Per šią naktį ir sekančias dienas Paryžiuje buvo nužudyta nuo 3000 iki 10000 žmonių. Po Baltramiejaus nakties nuo rugpjūčio iki spalio panašios hugenotų žudynės vyko ir kituose Prancūzijos miestuose, pvz., Tulūzoje, Bordo, Lione, Orleane. Tikslus žuvusiųjų skaičius nežinomas, bet suskaičiuojama, kad galėjo žūti nuo 10 000 iki 100 000 hugenotų. Apie 200 000 hugenotų pasitraukė į kaimynines šalis.

Šios, nuo Baltramiejaus nakties prasidėjusios, žudynės naujai pakreipė Prancūzijos religinių karų eigą. Hugenotų politinis judėjimas, praradus gausybę aristokratų lyderių, buvo paralyžuotas, likusieji hugenotai tapo žymiai radikalesni.