Sulu sultonatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.


Malajų salyno istorija
Priešistorė
Hinduizmo laikotarpis:
Transmalakinė prekyba, Sundų valstybės, Šrividžaja, Javiečių valstybės, Šailendra
Madžapahitas
Islamo laikotarpis:
Malajai, Ačehas, Mataramas, Minangkabau, Balis, Bandžarmasinas, Sukadana, Kutai, Brunėjus, Sulu, Magindanao, Gova, Bugiai, Molukai
Kolonijinis laikotarpis:
Filipinai, Olandų Rytų Indija, Portugalijos Timoras, Britų Malaja, Saravakas, Šiaurės Borneo
Nepriklausomybės laikotarpis:
Indonezija, Malaizija, Brunėjus, Filipinai, Singapūras, Rytų Timoras

Sulu sultonatas (malajų kalba: Kesultanan Sulu) – istorinė valstybė, egzistavusi dab. Filipinų pietuose ir Rytų Malaizijoje, 1450 – 1898 m. Jo pagrindinė tauta buvo tausugai, tačiau didžiausio išsiplėtimo laikais sultonate gyveno daug skirtingų tautų. Sultonato centras buvo Sulu salynas ir Džolo miestas. Tačiau jis taip pat valdė Basilaną, Tavitavi, Palavaną ir Sabahą.

[taisyti] Istorija

Dėl sultonato įkūrimo laiko yra daug diskutuojama. Kai kas teigia, kad valstybė egzistavo nuo Radža Baginda Ali laikų, tačiau oficialiai įkūrimo data laikomi 1450 m., kuomet Šariful Hašem Syed Abu Bakras, arabų kilmės žmogus atvyko iš Melakos. Sultonato sostinė Džolo tapo svarbiu prekybos centru Malajų salyne.

Nuo XVI a. ispanams pradėjus kolonizuoti Filipinų salas, Sulu sultonai išlaikė nepriklausomybę. XVII a. II pusėje jie plėtė teritorijas, įgaudami nemažas valdas Borneo saloje (Sabahas), kurias jiems suteikė Brunėjaus sultonas už pagalbą prieš maištininkus. Maždaug tuo metu jie sudarė sąjungą su Magindanao sultonatu rytuose, kuriam perleido Palavano salą (ši 1705 m. atiteko Ispanijai).

XIX a. pabaigoje Sulu sultonato sprendimas išnuomoti britams Sabahą atėmė iš sultonų teitorijas Borneo saloje, ir veda iki šiandieninių disputų dėl šios teitorijos, kuri dabar priklauso Malaizijai.