Sputnik 1

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Sputnik 1
Organizacija:	SSRS Ministrų Taryba
Šalis:	Šablonas:SSRS
NSSDC ID:	1957-001B
Misijos tikslas:	Pirmas skrydis apie Žemę
Misijos tipas:	apskriejimas
Paleidimo data:	1957 m. spalio 4 d. 19:28:34 UTC
Masė:	83,6 kg
Misijos rezultatas:	sėkminga

„Sputnik 1“ (rus. „Спутник-1”, kitaip ПС-1 – “Простейший Спутник-1”, liet. “Paprasčiausias palydovas”) – pirmasis dirbtinis žemės palydovas ir apskritai pirmasis kosminis aparatas, sėkmingai išvestas į Žemės geocentrinę orbitą. Šiuo palydovu buvo nustatytas žemės atmosferos sluoksnių tankumas keičiantis orbitai. „Sputnik 1“ tapo Tarybų Sąjungos „Sputnik“ programos pradininku, jo paleidimas paskatino vadinamąsias Kosmoso varžybas Šaltojo karo laikotarpiu.

„Sputnik 1“ paleistas 1957 m. spalio 4 d. 19:28:34 UTC iš 5-ojo Tarybų Sąjungos gynybos ministerijos mokslinių tyrimų poligono „Tiura-Tam“ (dabar – Baikonūro kosmodromo). Į orbitą palydovą iškėlė raketa-nešėja „Sputnik“ (R-7). Sovietų apskaičiavimu, palydovas skriejo apie 30 000 km per valandą greičiu; radijo signalus skleidė 20,005 ir 40,002 MHz dažniu, kuriuos galėjo priimti mokslininkai bei radijo mėgėjai visame pasaulyje. „Sputnik 1“ radijo signalus skleidė iki 1957 m. spalio 26 d., kol išseko siųstuvo baterijos. Pats palydovas 1958 m. vasario 4 d. sudegė patekęs į Žemės atmosferą, orbita aplink Žemę nuskriejęs apie 60 milijonų kilometrų.

[taisyti] Kūrimo priešistorė

„Sputnik 1“ projekto sumanymas užfiksuotas 1954 m. gegužės 26 d. Tuomet inžinierius Sergejus Koroliovas tuometiniam gynybos pramonės ministrui Dmitrijui Ustinovui pateikė pasiūlymą sukurti dirbtinį žemės palydovą bei perdavė jam Michailo Tikonravovo įspūdžius apie panašius ketinimus užsienyje. M.Tikonravovas pabrėžė, kad dirbtinis palydovas – neišvengiama pakopa, kuriant raketines technologijas. 1955 m. liepos 29 d. JAV prezidentas Dvaitas Eizenhoveris per savo atstovą spaudai paskelbė, jog artimiausiu metu ketina paleisti dirbtinį žemės palydovą. Po savaitės, 1955 m. rugpjūčio 8 d., Tarybų sąjungos Komunistų partijos centro komiteto prezidiumas pritarė dirbtinio žemės palydovo kūrimo idėjai.

[taisyti] Konstrukcija

„Sputnik 1“ – 580 mm sfera, pagaminta iš nušlifuoto 2 mm storio aliuminio AMG6T lydinio su keturiomis 2,4–2,9 m ilgio antenomis. Pilna masė 83,6 kg. Hermetiško korpuso viduje buvo sumontuoti įrenginiai: elektrocheminis srovės šaltinis, radijo signalų perdavimo įrenginys, ventiliatorius, termorėlė ir termoreguliacijos sistema, komutacinis elektroautomatikos įrenginys, temperatūros ir slėgio jutikliai, kabelių tinklas. Vidinė palydovo ertmė užpildyta sausu azotu (0,13 MPa slėgis).

Elektrocheminis srovės šaltinis, svėręs 51 kg sudarytas iš 3 sidabro-cinko akumuliatorių: dvi baterijos buvo naudojamos radijo perdavimo sistemoms maitinti, trečioji – termoreguliacijos sistemai.

Radijo signalų perdavimo įrenginys (masė 3,5 kg) įjungdavo du siųstuvus, dirbusius 20,005 ir 40,002 MHz dažniais, kiekvieno jų išėjimo galia apie 1 W. Telemetrinė informacija apie temperatūrą ir slėgį buvo perduodama keičiant siunčiamų radijo signalų dažnį ir keičiant pauzę tarp jų. Kiekvienam siųstuvui buvo sumontuotos po 2 antenos, tarp kurių kampas 70°.

Termoreguliacijos sistemą sudarė radiatorius (aušintuvas) ir dujinis kontūras, priverstinė dujų cirkuliacija hermetiniame korpuse buvo sukuriama ventiliatoriaus pagalba. Bimetalinė termorėlė, temperatūrai pakilus aukščiau 36°C įjungdavo ventiliatorių ir cirkuliuojantis azotas veikdavo kaip šilumos pernešėjas iš labiau įkaitusių hermetinio korpuso vietų į kitą, kurioje buvo sumontuotas radiatorius. Temperatūrai nukritus iki 20°C, ventiliatorius išsijungdavo.

Komutacinis elektroautomatikos įrenginys buvo skirtas įjungti maitinimo šaltinius po to, kai „Sputnik 1“ buvo išvestas į orbitą ir atsiskyrė nuo raketos-nešėjos.