Slavų kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Slavų kalbos – artimai susijusių indoeuropiečių kalbų grupė. Jomis kalba slavų tautos, gyvenančios Rytų Europoje, dalyje Centrinės Europos, Balkanuose ir šiaurės Azijoje. Iš viso kalbos naudotojų apie 270 mln. žmonių. Seniausi rašto paminklai slavų kalbomis yra iš X a.

Mokslininkai dalija slavų kalbas į 3 pagrindines šakas:

• Rytų slavų, į kurią įeina rusų kalba, ukrainiečių kalba, gudų (baltarusių) kalba ir rusinų kalba
• Vakarų slavų, dalijamą į 3 pogrupius:
  • Čekų kalba ir slovakų kalba
  • Sorbų kalba, dalijama į auštutinę ir žemutinę tarmes
  • Lenkų kalba ir jai giminingos kašubų kalba, palabiečių
• Silezų kalba

(Palabio slavų) kalba ir obodritų kalba

• Pietų slavų, dalijamą į 2 pogrupius:
  • Vakarų pogrupis – slovėnų kalba, kroatų kalba, bosnių kalba, juodkalniečių ir serbų kalba (kai kurie slavistai pastarąsias keturias laiko viena serbų-kroatų kalba)
  • Rytų pogrupis – bulgarų kalba ir slavų makedonų kalba (dalis slavistų, ypač Bulgarijoje ir Graikijoje mano, kad slavų makedonų kalba nėra kalba, o tik regioninis bulgarų kalbos variantas arba jos tarmė).

Slavų kalbos Europoje