KGB

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

KGB (rus. КГБ, Комитет Госсударственной Безопастности, liet. Valstybės saugumo komitetas (prie TSRS Ministrų Tarybos) – Tarybų Sąjungos specialioji tarnyba, įkurta 1954 m. kovo 13 d. dekretu. KGB pakeitė nuo 1917 metų veikusią ČK.

Turinys

1 Paskirtis, struktūra
2 Vadovybė
- 2.1 KGB valdybos
3 Operacijos
4 Nuorodos

[taisyti] Paskirtis, struktūra

KGB paskirtis buvo saugoti Tarybų Sąjungos valstybinę sieną, vykdyti totalinį gyventojų sekimą, šnipinėti užsienyje (žvalgyba, kontržvalgyba), neutralizuoti, kontroliuoti, persekioti ir prireikus vykdyti represijas prieš TSRS režimo priešininkus bei jų veiklą, saugoti komunistų partijos vadovybę ir politizuoti TSRS piliečius.^{[reikalinga citata]}.

KGB turėjo pavaldžias jėgos struktūras – OSNAZ dalinius (SPECNAZ analogas).

[taisyti] Vadovybė

KGB tarnautojas

Pirmuoju KGB pirmininku buvo paskirtas Ivanas Serovas. Jis vadovavo NKVD (rus. НКВД, Народный комиссариат внутренних дел) baudžiamajam būriui, kuris sušaudė maršalą Michailą Tuchačevskį, vykdė masines deportacijas Josifo Stalino laikais.

Pasitraukus I. Serovui, 1958 m. gruodžio mėnesį jo vietą perėmė Stalino numylėtinis Aleksandras Šelepinas, kurį diktatorius dar 1952 m. buvo paskyręs komjaunimo CK pirmuoju sekretoriumi.

1961 m. A. Šelepinui perėjus dirbti į TSKP CK sekretoriatą, KGB vadovu tapo ukrainietis Vladimiras Semičiastnas. Nors jis buvo laikomas patikimu Nikitos Chruščiovo žmogumi, tačiau dalyvavo 1964 m. spalio 13 d. sąmoksle jį nuverčiant.

1967 m. KGB pirmininku tapo Jurijus Andropovas, kuris šiai institucijai vadovavo net 15 metų.

1982 m. KGB pirmininku buvo paskirtas Vitalijus Fedorčiukas, nuo 1970 m. vadovavęs saugumo komiteto Ukrainos filialui ir pagarsėjęs kaip negailestingas vietinių disidentų persekiotojas.

1982 m. gruodžio 17 d. KGB pirmininku tapo patikimas Andropovo žmogus Viktoras Čebrikovas, nuo 1967 m. ėjęs KGB vicepirmininko pareigas. 1988 m. KGB vadovu tapo 64 metų armijos generolas Vladimiras Kriučkovas.

Formaliai KGB buvo pavaldus TSRS Ministrų Tarybai, tačiau faktiškai saugumo komitetą kontroliavo tik TSKP CK Politinis biuras. Be Politbiuro leidimo KGB negalėjo vykdyti jokių svarbesnių operacijų.

[taisyti] KGB valdybos

TSRS KGB skirtėsi į valdybas:

KGB pirmoji valdyba atsakinga už šnipinėjimą užsenyje.
KGB antroji valdyba atsakinga už TSRS piliečių ir TSRS turistų šnipinėjimą.
KGB trečioji valdyba atsakinga už šnipinėjimą ir priežiurą TSRS armijoje.
KGB ketvirtoji valdyba atsakinga už TSRS trasporto saugumą.
KGB penktoji valdyba atsakinga už TSRS disidentų,religijos ir cenzūros priežiurą.
KGB šeštoji valdyba atsakinga už TSRS ekonomiką.
KGB septintoji valdyba atsakinga už šnipinėjimo techniką.
KGB aštuntoji valdyba atsakinga už pokalbių pasiklausymus.
KGB devintoji valdyba atsakinga už TSRS politikų ir jų šeimų apsaugą.

[taisyti] Operacijos

Viena pirmųjų naujai įkurto KGB akcijų buvo Kinguro (Centrinė Azija) kalinių sukilimo numalšinimas 1954 m. gegužės 17 d. Tuomet žuvo mažiausiai 76 latvių ir ukrainiečių kilmės kalinės.

KGB organizuoja Vengrijos revoliucija (1956) su tikslu įvesti Vengijoje komunizmą. 1959 m. pradžioje KGB daliniai brutaliai numalšino Voronežo Telmano gamyklos darbininkų streiką, o 1960 m. susidorojo su Temir Tau (Karagandos sritis, Kazachstanas) streiko dalyviais. 1962 m. birželio mėn. prasidėjus darbininkų neramumams Novočerkaske, KGB kariniai daliniai prisidėjo malšinant neramumus. Žuvo keli šimtai demonstrantų, tarp jų – moterų, senelių ir vaikų. 1968 m. balandžio mėn. KGB daliniai išvaikė Krymo totorių demonstraciją Čirčike (Uzbekistanas). Buvo panaudotos svaiginamosios dujos, daugelis demonstrantų žiauriai sumušti. Vėl prasidėjo masiniai areštai. 1968 m. KGB tampa Čekoslovakijos kruvinos Prahos pavasario revoliucijos organizatorė. 1979 metais vadovaujant J.Andropovui KGB organizuoja TSRS armijos intervenciją į Afganistaną.

KGB aktyviai veikė ne tik šalies viduje, bet ir užsienyje. KGB operacijomis užsienyje siekta susilpninti kitų šalių gynybinę galią, vykdyti provokacinę veiklą, diversijas, diskredituoti opozicijos veikėjus ir jų šalininkus užsienio valstybėse (Marek Ciesielczyk „KGB“, 1991).