Japonų kalba
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Japonų kalba (日本語 [Nihongo]) |
|
|---|---|
| Kalbama: | Japonijoje |
| Kalbančiųjų skaičius: | 130 mln.[1] |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: | 8 |
| Kilmė: |
ginčytina, laikoma izoliuota kalba |
| Rašto sistemos: | logogramos ir skiemeninė abėcėlė |
| Oficialus statusas | |
| Oficiali kalba: | |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-1: | ja |
| ISO 639-2: | jpn |
| ISO 639-3: | sun |
Japonų kalba (日本語 / にほんご) – šnekamoji ir rašytinė kalba, daugiausia vartojama Japonijoje.
Turinys |
[taisyti] Paplitimas
Japonų kalba kalba apie 125 mln. žmonių, o tai sudaro 2,4% pasaulio gyventojų. Be Japonijos taip pat vartojama Havajuose (220 tūkst. kalbančiųjų) ir pagrindinėje JAV dalyje (200 tūkst. kalbančiųjų), Pietų Amerikoje (380 tūkst. kalbančiųjų; daugiausia Brazilijoje). Japonų kalbos paplitimas pasaulyje susijęs su trimis didelėmis emigracijos bangomis iš Japonijos nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio.
Kai kuriais skaičiavimais japoniški interneto puslapiai sudaro 4,9% visų interneto puslapių (4 vieta po anglų, vokiečių ir prancūzų).
[taisyti] Istorija ir klasifikacija
Japonijos salyne tėra trys vietinės kalbos: japonų kalba, ainu kalba Hokaide ir Riūkiū kalbos (Okinavoje). Japonų ir Riūkiū kalbos kartu vadinamos japonų kalbų šeima, o kartais traktuojamos ir kaip viena kalba (tuo atveju Ryūkyū kalbos suvokiamos kaip labai nutolusios tarmės). Ainu kalba, tuo tarpu, yra visiškai atskira kalba. Japonų kalba yra izoliuota kalba, nepriskiriama nė vienai didesniai kalbų šeimai. Visgi lingvistai aptinka tam tikrų sąsajų su kitomis pasaulio kalbomis, kas rodo šiokį tokį giminiškumą.
- Manoma, kad senieji Japonijos gyventojai, kūrę Džiomono kultūrą, ir kurių tiesioginiai palikuonys yra ainu, sudarė pirminį japonų tautos substratą.
- Tam tikri kalbos bruožai, ypač fonetinė struktūra, rodo ir stiprią įtaką iš austroneziečių (malajų – polineziečių) kalbų. Gali būti, kad ta įtaka nuo senovės buvo perduodama prekybiniais keliais, vykstant didžiajai polineziečių migracijai.
- Ryškiausiai jaučiama įtaka yra iš Korėjos, o netiesiogiai ir iš Uralo-Altajaus kalbų (pvz.: mongolų, labiau nutolusių vengrų, tiurkų kalbos, estų ir suomių kalbų). Spėjama, kad Jajoi laikotarpio pradžioje į Japoniją vyko didelė tautų migracija iš Korėjos pusiasalio, kurios metu šalyje introdukuotas ryžių auginimas, o tautiniu aspektu senieji salų gyventojai buvo išstumti arba asimiliuoti daug karingesnių atsikėlėlių. Tokiu būdu japonų tauta ir kalba susiformavo senajam substratui maišantis su naujuoju, giminingu korėjiečių kalbai. Taip susiformavo išskirtinė japonų kalba, tačiau jos panašumai su korėjiečių kalba yra akivaizdūs.
[taisyti] Kinų kalbos įtaka ir rašto sistema
Pagrindinis straipsnis – japonų raštas
Japonų salyne susiformavęs japonų kalbos substratas (leksika, gramatika, fonetika) susidarė veikiant aukščiau minėtoms įtakoms. Tačiau nuo V a. leksika buvo labai stipriai veikiama ir kinų kalbos, iš kurios ėjo daugybė naujų skolinių, susijusių su kinų civilizacijos mokslo, filosofijos, technologiniais pasiekimais. Šis procesas, primenantis lotynų-graikų kalbų skolinių paplitimą Europos kalbose, vyko visoje Rytų Azijoje (Japonijoje, Korėjoje, Vietname), ir įvardijamas kaip Hanzi kultūros arealas.
Tie skoliniai į minėtas kalbas buvo perduodami drauge su kinų raštu (Hanzi), ir jie šiuo metu sudaro daugiau nei pusę bendrosios leksinės vietinių kalbų aibės.
Japonų raštas gali būti laikomas kinų rašto atšaka, kadangi naudoja V a. į šalį atėjusias kiniškas ideogramas hanzi (japoniškas tarimas: kandži), kurias papildo dviem skiemeninėmis abėcėlėmis, hiragana ir katakana, bendrai vadinamomis kana.
Šie skiemenynai evoliucionavo iš ideogramų X a. Skirtumas tarp jų yra tiek vizualinis, tiek funkcinis: hiragana rašomos kaitomosios žodžių dalys, priešdėliai ir priesagos, dalelytės, polinksniai, kiti smulkesni gramatiniai vienetai, taip pat kai kurie žodžiai. Katakana rašomi skoliniai iš užsienio, išskyrus kinų, kalbų.
Japonų rašte tarpusavyje gana sudėtingai sąveikauja kandži, hiragana ir katakana, o taip pat ir vieno ženklo daugialypiai tarimai, mat kanji dažniausiai tariami bent dviem būdais: kinišku tarimu, adaptuotu japonų fonetikai (on-yomi) ir japonišku (kun-yomi). Junginiuose ideogramos tariamos pirmuoju būdu, kaip savarankiški žodžiai – antruoju.
[taisyti] Fonetika
_vowels.png)
Kaip akivaizdu iš japoniškų abėcėlių hiraganos ir katakanos, japonų kalbos fonetinė sistema yra gana paprasta.
Balsiai yra penki trumpieji: a, i, u, e, o. Visi jie gali būti pailginamami (tokiu atveju transkribuojant virš balsio rašomas brūkšnelis).
Priebalsių yra: 8 pagrindiniai (k, s, t, n, h, m, r, w), 1 pusbalsis y, bei 5 išvestiniai (g, z (tariamas dz), d, b, p). Svarbu ir tai, kad kai kurie priebalsiai, atsidūrę prieš tam tikrus balsius, gali suminkštėti (kaip kad skiemenyse nia, hio, riu), kitais atvejais – įgyti specifines fonetines išraiškas:
- s prieš i virsta minkštuoju š, kaip kad žodžiuose šintoizmas, šiogunas, o z prieš i virsta minkštuoju dž, kaip kad žodyje nindžia;
- t prieš i virsta minštuoju č, kaip kad žodyje hitači, o d prieš i virsta minkštuoju dž (naudojamas retai);
- t prieš u virsta ts, kaip kad žodyje fudžitsu, o d prieš u virsta z (naudojamas retai);
- h prieš u virsta abilūpiniu f.
Japonų kalbos skiemuo yra atviras (išskyrus tuos atvejus, kai baigiasi priebalsiu n), ir šita savybė rodo stiprias sąsajas su austroneziečiais. Tuo ši kalba gerokai skiriasi nuo korėjiečių, kurios skiemuo dažnai būna uždaras, o baigiamųjų balsių rūšių yra labai daug.
Japonų kalba neturi tonų, bet turi muzikinį kirtį.
Labai paprasta fonetinė sistema sudaro japonams nemažų sunkumų mokantis užsienio kalbų, kurios dažnai pasižymi gerokai sudėtingesniais ir įvairesniais garsais. Pagrindinės problemos yra kai kurių priebalsių (pvz., l), garsų junginių (pvz., tu, kietasis ša ir daugybė kitų), o taip pat uždaro skiemens nebuvimu. Plačiau, žr. katakana.
[taisyti] Gramatika
[taisyti] Kalbos dalys
Visos japonų kalbos dalys yra skirstomos į tris dideles grupes:
- Taigen – substantyviosios kalbos dalys, kurioms priskiriamas daiktavardis, įvardžiai, kai kuriais atvejais skaitvardžiai;
- Yogen – veiksmažodis ir būdvardis, kurie dažnai gali virsti vienas kitu, atlikti vienas kito funkcijas.
- Pagalbinės kalbos dalys, tokios kaip dalelytės, prieveiksmiai, prielinksniai (tiksliau polinksniai), determinantai, jaustukai, jungtukai ir kt.
[taisyti] Taigen kaitymas
Taigen neturi galūnių kaitos, skirtingai nei, pvz., lietuvių kalbos daiktavardžio kaitymas, tačiau jų tarpusavio ryšį ir ryšį su yogen nustato gausybė pagalbinių kalbos dalių, prijungiamų prie žodžio galo. Šiuo atžvilgiu japonų kalba yra labai panaši į korėjiečių. Pagalbinės kalbos dalys nurodo linksnį, kitas kategorijas. Pvz., žodis mise „parduotuvė“ gali įgyti šias formas:
mise-wa (parduotuvė), mise-no (parduotuvės), mise-wo (parduotuvę), mise-ni (parduotuvei, į parduotuvę), mise-de (parduotuvėje), mise-e (link parduotuvės), mise-kara (iš parduotuvės), mise-made (iki parduotuvės), mise-yori (negu parduotuvė), mise-dake (tik parduotuvė), mise-sae (net parduotuvė) ir t.t.
Taigen paprastai neturi daugiskaitos. Daugiskaitinėms formoms sudaryti retais atvejais naudojamos specifinės priesagos, arba žodžiai sudvigubinami: pvz., yama reiškia „kalnas“, o yamayama – „kalnai“, hito reiškia „žmogus“, o hitobito – „žmonės“.
[taisyti] Yogen kaitymas
Yogen yra daugiausia įvairių formų galinčios įgyti kalbos dalys. Jos turi laikus, nuosakas, tačiau neturi asmens kategorijos. Kaitoma specialiomis priesagomis, taip pat keičiant galūnę, o kartais ir žodžio šaknį. Paprastai veiksmažodžiai žodynuose pateikiami besibaigiantys garsu u, o būdvardžiai – galūne い (i).
Toliau pateikiami žodžių 読む yomu (skaityti), 食べる taberu (valgyti), 悪い warui (blogas) pavyzdžiai parodo, kaip gali kisti yogen galūnės, galinčios įgyti 7 pagrindines formas:
- A forma: yoma-, tabe-, waruku- (savarankiškai nevartojama)
- I forma: yomi-, tabe-, waruku- (jungiamoji forma)
- U forma: yomu, taberu, warui (esamojo laiko forma, pateikiama žodynuose)
- E forma: yome, tabe(re), waruke(re) (liepiamoji arba salyginė forma)
- O forma: yomō, tabeyō, warukarō (raginimo arba galimumo forma)
- TE forma: yonde, tabete, warukute (būtojo laiko dalyvio forma)
- TA forma: yonda, tabeta, warukatta (būtojo laiko forma)
Japonų kalboje egzistuoja daugybė priesagų, kurios suteikia veikmažodžiui arba būdvardžiui įvairių laikų ir nuosakų reikšmes. Jos jungiamos prie nustatytos galūninės formos. Pvz., veiksmažodis yomu, priesagomis gali būti kaitomas šitaip:
yomanai (neskaitau), yomaseru (liepiu skaityti), yomareru (skaitomas), yomimasu (skaitau), yominagara (skaitydamas), yomitai (noriu skaityti), yomuna (neskaityk), yomeba (jei skaityčiau), yondara (jei skaityčiau), yondekara (perskaitęs) ir t.t.
Labai dažnai vienas veiksmažodis gali įgyti keletą priesagų, einančių viena po kitos ir kintančių viena kitos atžvilgiu, kurių kiekviena suteikia tam tikrą prasmę. Pvz:
読ませられなければ yomaserareranakereba, (yomu + seru + reru + nai + ba),
reiškia „jei man nebūtų liepta skaityti“
[taisyti] Žodžių tvarka
Šiuo atžvilgiu japonų kalba yra artima korėjiečių ir kai kurioms altajaus kalboms. Žodžių tvarka sakinyje yra gana griežta. Pagrindinė taisyklė yra ta, kad veiksnys eina sakinio pradžioje, o tarinys – sakinio gale. Visos kitos sakinio dalys išsidėsto tarp jų, o norimoji pabrėžti sakinio dalis eina arčiau tarinio. Tokiu būdu sakinio Aš namo ėjau vakar japoniškas variantas būtų aš namo vakar ėjau.
Ši taisyklė ypač sudėtingai pritaikoma sudėtiniame sakinyje:
Sakinys Jei tu vakar būtum nėjęs į kiną , mama būtų pagaminusi skanią suši
japonų kalboje perverčiamas taip: Tu vakar kiną į ėjęs-ne-būtum jeigu, mama skanią suši pagaminusi būtų.
[taisyti] Tarmės
pagrindinis straipsnis – Japonų kalbos tarmės
[taisyti] Nuorodos
- Nutarimas dėl japonų kalbos skiemenų tarptautinės rašybos lietuviškojo atitikmens
- Tinklalapis, norintiems pramokti japonų kalbą
| taisyti | Plačiausiai vartojamos kalbos | |
| Kinų kalba | Anglų kalba | Arabų kalba | Ispanų kalba | Prancūzų kalba | Vokiečių kalba | Portugalų kalba | Italų kalba | Rusų kalba | Hindi | Bengalų kalba | | ||
