Kalba
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kalba – lingvistinių ženklų sistema.
Svarbiausia kalbos paskirtis – būti žmonių susižinojimo, jų bendravimo priemone, arba, kaip sako kalbininkai, atlikti komunikacinę funkciją. Kiekvienos tautos kalba yra jos kultūros, literatūros kūrimo priemonė (estetinė funkcija), tautos savimonės, tautos vertybių – būdo, papročių, mąstymo išraiška. Joje sukaupta tautos istorija, psichologija (reprezentacinė funkcija). Kalboje atsispindio santykiai su kitomis tautomis.
Kalbų rūšys:
- Žmonių kalbos - tai kalbos, kurias bendraudami vieni su kitais vartoja žmonės, pvz., lietuvių, rusų, lenkų kalbos. Šios kalbos natūralios ir kūrėsi ilgą laiką. Žmonių kalbos nuolat kinta ir dabar. Tam tikros tarpusavyje artimos ir giminiškos kalbos yra kalbų šeimos. Standartinis žmonių kalbų sąrašas pateikiamas kalbų klasifikatoriuje.
- Ženklų (gestų) kalbos - tai dirbtinės kalbos, dažniausiai kurtiesiems. Jose informacija perduodama rankų ženklais, bet ne balsu. Tokiose kalbose nėra kalbos dalių, nediferencijuojamos panašios sąvokos (šaltis – šalta) ir pan.
- Gyvūnų kalbos - tai natūralios kalbos, kurias bendraudami vieni su kitais vartoja gyvūnai. Šiomis kalbomis gyvūnai vieni kitiems perduoda tam tikrus pranešimus, pvz., apie pavojų, maisto šaltinius ir kt. Delfinų bendravimo kalba laikoma primityvia kalba ir gretinama su žmonių kalba.
- Dirbtinės kalbos - tai kalbos, sukurtos įvairiems kitiems tikslams, pvz., programavimo kalbos kompiuteriniams algoritmams užrašyti. Kai kurios dirbtinės kalbos sukurtos kaip natūralių kalbų pakaitalai tarptautiniam bendravimui (pvz., esperanto). Jų gramatika dirbtinai supaprastinta, kad jas būtų galima lengviau išmokti. Esperanto gramatika oficialiai remiasi šešiolika paprastų gramatikos taisyklių.
Turinys |
[taisyti] Kalbos mokslas
Mokslas, tiriantis kalbą, vadinamas kalbotyra arba lingvistika. Mokslo, matematikos ir kitų formalių sistemų pasiekimai XX a. paskatino pastangas formalizuoti kalbos kaip „semantinio kodo“ studijas. Taip atsirado akademinė kalbotyros (lingvistikos) disciplina, kurios sukūrimas priskiriamas Ferdinandui de Sosiūrui (Ferdinand de Saussure).
Tokie filosofai kaip Liudvigas Vitgenšteinas (Ludwig Wittgenstein), V.V.O. Kvainas (W.V.O. Quine) ir Žakas Derida (Jacques Derrida) abejojo tokio griežto kalbos mokslo galimybe, ginčydami daugelį jam būtinų prielaidų ir nurodė savo požiūrius į kalbos esmę. Šis ginčas toli gražu nėra baigtas.
[taisyti] Žmonių kalbos
Pagal gramatines ir sintaksines ypatybes kalbos gali būti analitinės. Jose mažai asmenavimo, svarbų vaidmenį atlieka žodžių tvarka, gausu tarnybinių ir pagalbinių žodžių. Tokios kalbos paprastai turi griežtas, gana lengvai formalizuojamas taisykles, sakinių kūrimui nesunkiai pritaikomi Noam Chomsky generatyvinės gramatikos metodai. Viena iš tipiškų analitinių kalbų – anglų kalba. Kaip priešprieša analitinėms kalboms, egzistuoja sintetinės kalbos. Jose daug kaitymo, mažai (arba visai) nėra pagalbinių žodžių, žodžių tvarka laisva. Dažniausiai vienu žodžiu sintetine kalba pasakoma tai, kam išreikšti analitinei kalbai reikia kelių ar dar daugiau žodžių. Tokiose kalbose svarbų vaidmenį atlieka morfologija, tuo tarpu gramatinės taisyklės sunkiai apibrėžiamos, kyla abejonių dėl formalizuotų analizės metodų pritaikomumo. Tipiška sintetinė kalba – lietuvių kalba. Inkorporacinėse (polisintetinėse) kalbose žodžių kamienai jungiami į vieną didelį žodį – sakinį.
[taisyti] Žmonių kalbų kilmė
Mokslininkai nesutaria, kada žmonės (ar jų pirmtakai) pradėjo naudoti kalbą. Pagal vieną versiją kalba galėjo atsirasti su kromanjoniečių atsiradimu, nes jų gerklų vamzdelis 1,5 karto ilgesnis už neandertaliečių, o to pakako išsivystyti artikuliacijai. Noam Chomsky tyrimai demonstruoja, kad žmonės turi įgimtų kalbinių sugebėjimų, kai kurios gramatinės taisyklės yra akivaizdžiai įgimtos, tačiau sunku nustatyti, ar jos yra natūrali mąstymo sugebėjimų dalis (ar atskiriamos nuo mąstymo proceso apskritai). Kai kurie eksperimentai parodė, kad šimpanzes galima išmokyti žmonių (gestų) kalbos, šių gestų išmokusios, šimpanzės juos naudoja, sudarydamos sakinius, tačiau kol kas neįmanoma tiksliai pasakyti, kiek kalbinių sugebėjimų turi gyvūnai.
[taisyti] Kalbos ir dialektai
Kalbos variantas, vartojamas tam tikroje teritorijoje, vadinamas tarme, arba dialektu.
[taisyti] Nuorodos
taisyti | Plačiausiai vartojamos kalbos | |
Kinų kalba | Anglų kalba | Arabų kalba | Ispanų kalba | Prancūzų kalba | Vokiečių kalba | Portugalų kalba | Italų kalba | Rusų kalba | Hindi | Bengalų kalba | |
tlh:Hol