Audinys (biologija)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Audinys (biologijoje) – evoliuciškai susiformavusi ląstelių ir neląstelinių darinių sistema, kuriai būdinga bendra sandara ir funkcijos.
Gyvūniniai ir augaliniai audiniai klasifikuojami skirtingai. Pagal labiausiai paplitusią gyvūninių audinių klasifikaciją, kuri paremta audinių mikroskopinės struktūros ir funkcijų ypatybėmis, skiriamos 4 pagrindinės audinių grupės:
Filogenezės požiūriu audiniai labai kito, darėsi sudėtingesni, todėl kiekvieną audinių grupę sudaro keletas pogrupių, kuriems būdinga siauresnė funkcinė specializacija ir savita sandara. Audiniai formuojasi iš gemalinių lapelių: epitelinis audinys – iš ekotodermos, mezodermos ir entodermos, jungiamasis ir raumeninis – iš mezodermos, nervinis – iš ektodermos. Audiniai susidaro dauginantis ir diferencijuojantis užuomazgų ląstelėms. Žmogaus organizmą sudarančiuose audiniuose yra daugiau kaip 100 įvairių morfologinių tipų ląstelių. Kai audinį sudarančios ląstelės galutinai diferencijuojasi po gimimo arba pirmaisiais gyvenimo metais, jos yra ilgaamžės, toliau negalinčios daugintis. Bet tokios ląstelės sensta, miršta ir jų organizme nuolat mažėja. Tokios yra nervinės ląstelės. Kitų audinių ląstelės tam tikromis sąlygomis gali daugintis. Pavyzdžiui, amputavus dalį kepenų, likusios kepenų ląstelės gali pradėti daugintis ir kepenų masė atsinaujina. Odos epitelio ląstelės nuolat nubyra, bet epidermio vientisumas nepažeidžiamas, kadangi pasenusias ląsteles pakeičia naujos.
Įvairūs audiniai sudaro organą. Patys audiniai tarp savęs palaiko glaudžius funkcinius ryšius ir veikia vienas kitą. Todėl, žuvus ar, atvirkščiai, išvešėjus vieno audinio ląstelių grupei, paveikiami ir kiti audiniai arba visas organizmas.
