Vydūnas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vilhelmas Storostas (slapyvardis Vydūnas (pats rašydavo Vydûnas); 1868 m. kovo 22 d. – 1953 m. vasario 20 d.) – lietuvių filosofas, rašytojas, kultūros veikėjas.
Turinys |
[taisyti] Biografija
Gimė Jonaičiuose (dab. Šilutės raj.). 1888 m. baigė Ragainės mokytojų seminariją. Studijavo Greifsvaldo (1896 – 1898 m.), Halės (1899 m.), Leipcigo (1900 – 1902 m.) bei Berlyno (1913 – 1919 m.) universitetuose filosofiją, sociologiją, literatūros, meno, religijos istoriją, kalbas.
Parašė 12 filosofinių veikalų, daugiau negu 30 filosofinio turinio dramų, istoriografinių darbų.
Mirė 1953 m. Detmolde (Vokietija).
[taisyti] Gyvenimo vingiai
Vydūnas (gimęs Wilhelmu Storostu), gyvenęs Mažojoje Lietuvoje, visą savo gyvenimą paskyrė tautos išlikimo, tautos žadintojo darbams. Anksti pradėjęs aiškintis rūpimą klausimą – kas yra tauta ir kokie svarbiausi veiksniai lemia tautos autentiškumą, atsparumą – nuėjo ilgą ir sudėtingą ieškojimų – atradimų kelią. Pirmiausia gilinosi į klasikines Europos tautų filosofijas. Vėliau įsijungė į naują tada judėjimą – teosofiją. Ji jam imponavo bandymu sujungti filosofiją, religiją ir mokslą. Čia jis pajuto radęs atsakymus į jį dominančius klausimus. Ypač pirminiuose jų šaltiniuose – Indijos šventuosiuose raštuose – Vedose. Jose užčiuopė tai, kas artima jo dvasiniams ieškojimams, ir tai, kas jo manymu, rekomenduotina tautai.
Svarbiausia Vydūnui – tautos moralinio atgimimo ugdymas. Jis kvietė tėvynainius šviestis, ieškoti atsparos savo tautos sukurtose vertybėse, „didėti iš vidaus“. Visa tai ir nulėmė Vydūno filosofijos kryptingumą bei problematiką. Jam rūpėjo išsiaiškinti ir pagrįsti žmoniškumo esmę, išryškinti tautos paskirtį žmoniškumo raidoje ir būties kontekste. To sėmėsi Vedose. Suprato, kad – žmogus turi suvokti save. Jis teigė, kad kelias į amžinybę, jo žmogiškos esmės brendimas vyksta trimis dvasinio augimo etapais: sau, tautai, žmonijai. Sąžinė, išmintis, teisingumas, savęs žinojimas – visi šie žmogaus reiškiniai yra aukščiau už visus kitus. Kiekvienas turi suprasti, jog jame yra tikrasis, didysis žmogus.
Kitas dvasinio augimo lygmuo yra tautiškumas. Žmogus privalo jausti ryšį su jį supančia aplinka, kalba, istorija, papročiais. Visa tai Vydūnas skelbė savo filosofiniuose traktatuose, straipsniuose, skaitydamas paskaitas. Jis ne tik skleidė šias idėjas, bet ir pats aktyviai įsijungė į kultūrinį procesą.
Gyvendamas Tilžėje (dab. Sovietskas) ėmė vadovauti bažnytiniam chorui, kuris ilgainiui tapo žinomas kaip „Tilžės lietuvių giedotojų draugija“. Choristai ne tik giedojo Vydūno rašytas įvairias giesmes, bet ir rengė įvairius vaidinimus, kurių autorius taip pat buvo Vydūnas. Dažniausia tai buvo lengviausiai suvokiamas žanras – komedijos, kuriose išjuokiamos žmonių ydos, žemi instinktai, nutautėjimas. Taip pat dramos, tragedijos, misterijos, kurios parašytos remiantis jo paties filosofija. Žymiausios tai: „Probočių šešėliai“, „Amžina ugnis“, „Pasaulio gaisras“, „Jūrų varpai“, „Ragana“ ir t. t.
Kintai Vydūno gyvenime turėjo įtakos tolimesnei jo veiklai. Baigęs Ragainės mokytojų seminariją dvidešimtmetis jaunuolis Vilius Storosta (Vydūno vardas ėmė rodytis vėliau – Tilžėje apie 1907 m.) 1888 m. pradėjo dirbti Kintų pradžios mokykloje trečiuoju mokytoju. Čia mokytojavo iki 1892 m., mokydamas vietos vaikus lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos ir kūno kultūros. Atvyko sirgdamas tada neišgydoma plaučių džiova. Naujasis mokytojas, seno gydytojo patartas, darė kvėpavimo pratimus, vaikščiojo po pamario pušynus, tinkamai maitinosi, tapo vegetaru. Noras pasveikti buvo labai didelis. Ir jis pasveiko. Jaunajam mokytojui padėjo šeimininkauti Klara Fülhaz – Kintų pradžios mokyklos rektoriaus giminaitė. Su ja 1891 m. Kintų bažnyčioje Vydūnas susituokė.
Mokytojaudamas Kintuose Vydūnas pamatė ir pajuto vietos lietuvininkų gyvenimą ir nuotaikas, atkreipė dėmesį į jų neatsparumą germanizacijai, nuolankumą esamai padėčiai. Mokytojaudamas Kintuose Vydūnas išlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir išvyko dirbti į Tilžę: jis buvo pakviestas į naujai atidaromą berniukų mokyklą. Joje iki 1912 m. dėstė anglų ir vokiečių kalbas. Šiame mieste pasireiškė, kaip kultūrininkas bei švietėjas. Čia gimė svarbiausi filosofiniai veikalai („Visatos Sąranga“, „Mirtis ir kas toliau“, „Mūsų uždavinys“, „Sąmonė“ ir kt.), dramos, čia randami svarbiausi gyvenimo atsakymai.
Būdamas daugiašakis talentas Vydūnas domėjosi ir praeities žmonių santykiais Mažojoje Lietuvoje. Plačiausiai tai buvo aprašyta vokiečių kalba 1932 m. išėjusioje knygoje Sieben Hundert Jahre Deutch – Litauischer Beziehungen („Vokiečių – lietuvių santykiai per septynis šimtus metų“). Ši knyga dėl parodytų dviejų tautų santykių nepatiko hitlerinei valdžiai ir ji 1933 m. buvo uždrausta bei konfiskuota.
Nelengvą kultūrininko ir švietėjo gyvenimą Tilžėje baigė 1944 m. spalio mėnesį. Traukdamasis iš Antrojo pasaulinio karo liepsnų apimto miesto, tepasiėmė didžiausią savo turtą – rankraščius. Po ilgokų ir sudėtingų klajonių Vokietijos keliais pasiekė Detmoldą, į kurį 1946 m. rugsėjyje lietuvių buvo pakviestas ir priglaustas. Čia tvarkė savo rankraščius, apibendrino savo gyvenimą.
1991 m. spalio 19 d. Vydūnas sugrįžo namo: įvykdyta jo paskutinė valia amžinam poilsiui atgulti gimtojoje žemėje. Vydūnas amžiams pasiliko šalia pamėgtojo Rambyno kalno esančiose Bitėnų kapinaitėse.
[taisyti] Vydūno kūrybos tyrinėjimai
Vydūno kūrybą daugiausia yra tyrinėjęs filosofas, Kultūros, filosofijos ir meno instituto direktorius Vacys Bagdonavičius.
