Tautų kilmės legendos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Tautų kilmės legendos (etnogenetinės legendos) – įvairiose Europos šalyse nuo ankstyvųjų viduramžių iki Naujųjų laikų sukurtos legendinės teorijos apie tautos kilmę.

Krikščioniškoje istoriografijoje siekta surasti visų tautų kilmę nuo pasaulio sukūrimo, tačiau dažnos sąsajos ir su Antikiniu pasauliu. Keleto tautų kilmė sieta su Trojos karu ir po to sekusiais įvykiais – kildino savo tautą iš Enėjo, pabėgusio iš Trojos, palikuonimis. Trojos kilmės legenda VII a. pritaikyta frankams, X a. britams ir XI a. pradžioje – normanams [1,29]. Įvairios legendos apie lenkų, čekų bei rusų bendrą biblinę kilmę buvo paplitusios šių šalių kronikose.

Trojos kilmės legenda prasideda Trojos žlugimu ir Enėjo pabėgimu į Italiją. Iš čia jo sūnus arba proanūkis Britas (Brutas) su kilmingųjų būriu esą atvykęs į dar negyvenamą Albioną, vėliau pagal jo vardą pavadintą Britanija. Kaip manoma jau Nenijus, rašęs VIII a. pabaigoje pasakojo apie tolimus karaliaus Arturo pirmtakus, pradedant nuo Enėjo ainio, legendinio Brito. Geoffrey of Monmouth šią teoriją išvystė savo „Britų istorijoje“, remdamasis Nenijumi ir liaudies legendomis. Normanų rašytojas Wace pritaikė Geoffrey of Monmouth „istoriją“ prancūzams, o vėliau ir normanams.

Lenkai, kaip ir senrusiai, kildino save iš biblinio Jafeto, kurio sūnus Panas, kilęs iš Panonijos, pagal „Didžiąją Lenkijos kroniką“ turėjo 3 sūnus: Čeką (čekų protėvį), Lechą (lenkų protėvį) ir Rusą (rusų protėvį) [2,23]. Apie legendinio rusų protėvio egzistavimą užsimena tik ši Lenkijos kronika. Tuo tarpu apie čekų tautos pirmtaką Bohemą čekų šaltiniai užsimena jau IX a.

Tokiu pačiu principu buvo kuriamos ir lietuvių kilmės legendos, kurios lietuvių kilmę siejo su keliais šimtais romėnų pabėgėlių atvykusių į Lietuvą Nerono arba Atilos laikais.

Senosios rusų kronikos kildino rusų tautą iš biblinio Jafeto, tačiau kylančiai Maskvos Didžiosios kunigaikštytės galiai reikėjo naujos legitimacijos, kuri buvo siejama su naujomis Bizantijos ar Romos kilmės legendomis. Šios legendos išveda Maskvos kunigaikščių genealogiją tiesiog iš Romos imperatoriaus Augusto, kuris prieš mirdamas išdalijęs žemes savo broliams ir giminaičiams. Pirmas Rusijos kunigaikštis esą buvęs keturioliktasis Augusto brolio Prūso ainis. Tuo pačiu buvo neužmirštamas ir bizantiškasis paveldimumas, kuris buvo grindžiamas dinastinių ir religinių relikvijų paveldėjimu.

[taisyti] Priežastys

Priežastys skatinusios kilmės legendų atsiradimų buvo gana įvairios, nors ir tarpusavyje susijusios. Dažniausiai noras pasirodyti labai senomis tautomis buvo svarbus propagandiniams tikslams. Pagal Geoffrey Monmouth legendą, kuri ne visai sutapo su jo pirmtako Bede versija, britai pirmieji pradėjo kolonizuoti iki tol negyvenamą Albioną, o visi kiti salos gyventojai esą vėlesni įsiveržėliai. Taip britai grindė savo kovą su anglosaksais ir vikingais, pabrėždami, kad jie yra seniausia ir garbingiausia Europos tauta.

Panašiai ir lietuviai, XV a. viduryje kilus ginčams dėl Voluinės ir Podolės priklausomybės bei stiprėjant lietuvių separatizmo siekiams, rėmėsi Romos kilmės mitu, aiškindami, kad jie esą senesnė ir garbingesnė tauta už prasčiokus lenkus, kurie gavę bajorystę iš čekų, o lietuviai tuo tarpu yra senųjų romėnų aristokratų giminių palikuonys. Romos kilmės mitas naudotas ir kitose politinėse polemikose.

Kita panaši priežastis yra kilmės mitų panaudojimas, kai valdovas siekia konsoliduoti ir sutelkti tautą. Priimdami ir manipuliuodami mitais apie bendrą kilmę iš dieviškųjų ar kitaip garsių protėvių grupių lyderiai stiprina pavaldinių identifikaciją su dinastija ar konkrečiu valdovu. Henrikui II, kuris ieškojo savo legitimacijos būdų tėvo užkariautai valstybei, Trojos kilmės legenda buvo labai paranki. Dėl to teorija apie bendrą britų ir normanų kilmę iš Trojos buvo aktyviai palaikoma. Kadangi viduramžiais kraujo bendrumas buvo labai svarbus konsolidacijos elementas, svarbesnis net ir už kalbinį bendrumą, tokia kilmės legenda turėjo stiprinti užkariautų tautų identifikacijos su užkariautojais jausmus.

Kilmės legendos buvo daugiau literatūrinės, nei tautosakinės, tačiau jos nebuvo vien tik karališkųjų dvarų kūriniai ir privilegija – tokios legendos buvo paplitusios plačiuose liaudies sluoksniuose ir taip buvo užtikrinamas jų poveikio efektyvumas. Lenkų kilmės legenda, kalbanti apie visų lenkų žemių vieningumą, kunigaikštiškosios dinastijos senumą, lenkų bažnyčios vieningumą, turėjo pakelti lenkų sąmoningumo jausmą, sutelkti juos apie didlenkių valdovus [2, 29). Panašią funkciją turėjo ir čekų, senrusių, Maskvos kunigaikščių kilmės mitai.

[taisyti] Bendraeuropietiški panašumai

Visos kilmės legendos stengiasi pabrėžti tautos senumą, todėl protėviai randami tolimuose Antikos (Trojos bei romėnų kilmės legendos) ar net bibliniuose laikuose (lenkų, čekų, rusų Jafeto kilmės legenda). Protėviai – garsūs mitiniai arba realūs asmenys ir jų palikuonys, asmenys, kurie turėjo didelį autoritetą.

Kilmės mitams būdingas mitinio ir realaus laiko derinimas, kuris sukėlė nepatogumų vėlesniems Renesanso epochos tyrinėtojams. Paskaičiavus kartas genealogijose ir laiką, kurį tos kartos turėjo užpildyti, gaunamas aiškus neatitikimas. Tai aiškinti vien nevykusia kilmės legendų genealogijų falsifikacija nėra tinkamas paaiškinimas. Kartų skaičiavimas buvo labai svarbus viduramžių laiko aspektas. „Kartos sąvoka sukeldavo gyvą organinėms žmonių grupėms būdingo perimamumo įspūdį – į jas individas įeidavo kaip įkūnijimas ryšių, jungiančių dabartį su praeitimi ir ateitimi“ (3, 91). Taigi, kartų skaičiavimas nebuvo paprastas chronologinis vardų išvardinimas, todėl čia europiečių kilmės mituose įsiterpdavo daug mitinių ir biblinių analogijų. Taip Palemono legendoje išvardinamos 14 kartų bei 14 kartų skiriančios pirmąjį rusų kunigaikštį Riuriką nuo legendinio Prūso siejama su bibline 14 kartų genealogijos tradicija. Tuo pačiu legendų kūrėjai stengėsi susieti kilmės legendos laiką su pasauline istorija, pvz., Geoffrey Monmouth įterpia nuorodas, kad vienas ar kitas įvykis atsitiko, pvz., valdant imperatoriui Augustui. Tai yra europiečių mitams būdingas paradoksalus kartų ir realaus pasaulinės istorijos laiko derinimas.

Trečias bruožas, būdingas visiems europiečių kilmės mitams – legendinių asmenų vardų ir vietovardžių siejimas. Taip Brito (Bruto) vardu pavadinta Britanija, pagal legendinius protėvius Čeką (Bohemą), Lechą (lenkai ankstyvuosiuose raštuose vadinti lechitais), Rusą vardus gavusios čekų, lenkų, rusų gyvenamos žemės ir tautos. Nuo Publijaus Libono vardo atsiradęs Livonijos, nuo Krako – Krokuvos, nuo Viliaus (pagal Dlugošą) – Vilniaus, nuo Barko – Jurbarko pavadinimai. Trūkstami vardai genealogijose tiek lietuvių, tiek britų kilmės legendose dažnai paprasčiausiai imami pagal vietovių pavadinimus. Šie šalių ir kitų vietovardžių bei legendinių protėvių vardų susiejimai turėjo suteikti legendoms įtikinamumo, aiškiai susiejant legendinį protėvį su tauta.

[taisyti] Nuorodos

• [1] Eley P. The Myth of Trojan descent and perceptions of national identity// Nottingham Medieval Studies XXXV, 1991
• [2] Velikaja Khronika o Pol'she, Rusi i ikh sosediakh XI-XIII v.v. (Maskva, 1987)
• [3] A. Gurevičius Viduramžių kultūros kategorijos.