Rusijos stačiatikių bažnyčia
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Rusijos stačiatikių bažnyčia (rus. Ру́сская правосла́вная це́рковь) – stačiatikių bažnyčia, kuriai vadovauja Maskvos ir visos Rusijos patriarchas, kuris priklauso kitų rytų ortodoksų bažnyčių patriarchų bendruomenei. Dėl šios bendrystės visi rusų ortodoksų išpažinėjai turi bendruomeninius santykius su kitomis rytų ortodoksų bažnyčiomis.
Turinys |
[taisyti] Istorija
[taisyti] Atsiradimas ir ankstyvoji istorija
Dabartinės Rusijos teritorijoje krikščionybė oficialiai priimta 988 m. Daugelis tvirtina, kad Rusų stačiatikių bažnyčią įkūrė apaštalas Andriejus. Legenda teigia, kad jis keliavo aukštyn Dniepro upe, pasiekė būsimą Kijevo vietą ir išpranašavo didžio krikščioniško miesto atsiradimą [1].
Baigiantis pirmajam mūsų eros tūkstantmečiui, rytų slavų žemės pradėjo patekti po kultūrine Rytų Romos Imperijos (Bizantijos) įtaka. 863-869 metais Šventasis Kirilas ir Šventasis Metodijus su popiežiaus palaiminimu pirmą kartą išvertė Biblijos ištraukas į senąją slavų kalbą, taip atverdami kelią slavų apkrikštijimui. Remiantis istoriniais šaltiniais žinoma, kad pirmas krikščionių vyskupas buvo nusiųstas maždaug 866-867 m. iš Konstantinopolio į Kijevą su patriarcho Potijaus arba su Patriarcho Ignacijaus palaiminimu.[2] X-o amžiaus viduryje tarp Kijevo aukštuomenės jau būta krikščioniškos bendruomenės, vadovaujamos graikų ir Bizantijos dvasiškių, tačiau pagonybė vis dar buvo pagrindinė religija šioje teritorijoje [3]. Kunigaikštytė Olga Kijevietė buvo pirmoji Kijevo Rusios valdovė perėjusi į krikščionybę maždaug 955 arba 957 metais, o jos vaikaitis Vladimiras Didysis Kijevo Rusioje įtvirtino krikščionybę.
[taisyti] Ryšiai su Konstantinopoliu
Rusų bažnyčia buvo pradžioje Konstantinopolio patriarchato Metropolija ir Konstatinopolio patriarchas buvo paskyręs metropolitą, kuris valdė Kijevo Rusios bažnyčią. Nuo 988 iki 1454 m. Konstantinopolio patriarchas skyrė Kijevo metropolitus. Metropolito rezidencija buvo pradžioje Kijeve. Kai Kijevas pradėjo prarasti savo politinę įtaką dėl mongolų invazijos, Metropolitas Maksimas persikėlė į Vladimirą 1299. Jo įpėdiniai Metropolitas Petras ir Teognostas, 1326 perkėlė rezidenciją į Maskvą.
[taisyti] Penkioliktas amžius
Penkioliktame amžiuje Rusų bažnyčia tapo pagrindiniu Rusijos valstybės išlikimo ir gyvavimo ramsčiu. Tokie veikėjai kaip Sergėjus iš Radonežo ir Metropolitas Aleksijus padėjo šaliai atlaikyti mongolų-totorių priespaudą ir plėstis ekonomiškai bei politiškai.
1439 m. Florencijos susirinkime Romos katalikų ir Rusų stačiatykių lyderiai susitarė dėl šių šakų reunifikacijos ir naujos unitų bažnyčios įkūrimo. Tačiau tuometinis Rusijos valdovas Vasilijus II atmetė šį susijungimą su Romos Katalikų bendrija ir uždraudė Rusijos vyskupų nutarimų paskelbimą 1452 m. Tais pačiais metais Metropolitas Izidoras buvo išmestas iš metropolito pareigų.
1448 m. Rusijos stačiatikių bažnyčia tapo nepriklausoma nuo Konstantinopolio Patriarchato. Tais pačiais metais Rusijos vyskupų susirinkime buvo išrinktas Metropolitas Jonas, kuriam buvo suteiktas Maskvos ir visos Rusios Metropolito titulas. Maskvos metropolija tapo autokefaline bažnyčia (iki 1598 m.). Tai įvyko 5 metus prieš Konstantinopolio žlugimą 1453 metais. Nuo tuomet Rusų stačiatikių bažnyčia matė Maskvą kaip Trečiają Romą, Konstantinopolio įpėdinę, o Maskvos Patriarchą kaip visos Ortodoksų bažnyčios vadovą.
[taisyti] Pasikeitimai ir reformos
Ivano III ir jo pasekėjų viešpatavimo metu, šalį kamavo daugybė erezijų ir nesutarimų. Viena religinė grupuotė vedama Nilo Sorskio ir Vasiano Patrikėjevo reikalavo vienuolių žemių ir turto sekuliarizacijos (nusavinimo valstybės naudai). Jiems prieštaravo įtakingas dvasinis veikėjas Josifas Volotskis, kuris gynė bažnytinę žemę ir nuosavybę. Caro pozicija šiuo klausimu buvo nepastovi, bet netrukus jis ėmė palaikyti Josifo Volotskio pusę.
Tuo metu Rusijoje klestėjo vienuoliškas gyvenimo būdas, kuris buvo koncentruotas į maldą ir dvasinį tobulėjimą. Sergėjaus Radonežskio pasekėjai paliko Šv.Sergejaus trejybės vienuolyną, kad įkurtų šimtus vienuolynų Rusios teritorijoje. Iš jų kai kurie žymiausi vienuolynai buvo įkurti Rusijos šiaurėje, taip norint parodyti kaip tikėjimas gali tarpti pačiose nesvetingiausiose žemėse. Taigi netrukus tarp turtingiausių žemės savininkų Rusijoje tuo metu buvo galima paminėti ir vienuolynus: Josifo Volokolamskio vienuolyną, Kirilo-Belozerskio vienuolyną ir Solovkų vienuolyną.
XVI a. viduryje Metropolitas Makarijus sušaukė daugybę dvasininkų susirinkimų (sinodų), kurių kulminacija buvo Šimto skyrių sinodas 1551 metais. Šiame susirinkime buvo nutarta suvienodinti bažnyčios ceremonijas ir pareigas visoje Rusijos teritorijoje. Bažnyčios valdžios pareikalavimu vyriausybė panaikino bažnyčios pavaldumą carui.
[taisyti] Nuorodos
