Obligacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Obligacija – vertybinis popierius, patvirtinantis jo turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę (išmokama išperkant obligaciją), metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba turtines teises (obligacijos išleidžiamos nematerialia forma, o nuosavybės teisė į jas įrodoma įrašais asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose).

Obligacijas leidžia įvairūs ūkio (ir ne tik) subjektai – bendrovės, taip pat viešosios valdžios institucijos. Obligacijos yra viena saugiausių investavimo formų, tačiau teikiančių nedidelę grąžą.

Turinys

1 Obligacijos rūšys
- 1.1 Kupono obligacijos
- 1.2 Ipotekos obligacija
2 Obligacijos vertė
3 Nuorodos

[taisyti] Obligacijos rūšys

Pagrindinės obligacijų tipai ir rūšys, kurios naudojamos pasaulinėje praktikoje, yra šios:

Vyriausybinė, municipalinė obligacija – VP, liudijantis kredito suteikimą, kuriame skoloninku yra valstybiniai organai ar municipaliniai organai (plačiau žemiau).
Kupono obigacija – obligacijos turi kuponus, pagal kuriuos išmokamos palūkanos.

[taisyti] Kupono obligacijos

Kuponas – tai išperkamas talonas su atspausdinta skaitine kupono norma. Palūkanos yra išmokamos iškerpant atitinkamą kuponą iš obligacijos lapo. Priklausomai nuo emisijos sąlygų, palūkanos gali būti mokamos kartą per metus, kas pusmetį, ar netgi kas ketvirtį. Kuo dažniau yra mokamos palūkanos, tuo didesnė yra tos obligacijos rinkos kaina ir tuo ji naudingesnė investuotojams. Kuponinių mokėjimų taikymas labai paįvairina obligacijų rūšis. Pagal kuponinius mokėjimus užsienio praktikoje obligacijos skirstomos į

obligacijas su fiksuota mokėjimo norma;
obligacijas su kintama mokėjimo norma, kuri priklauso nuo bankinių palūkanų lygio;
obligacijas su tolygiai augančiais mokėjimais, kai palūkanų norma priklauso nuo mokėjimo metų. Tokios obligacijos investuojamos labai patrauklios infliacijs sąlygomis;
obligacija su nuliniu kuponu. Išleidžiant obligacijas su nuliniu kuponu, emisinė kaina yra nustatoma žemiau nominalo ir palūkanos yra sumokamos iš karto, o ne už ketvirtį, pusmetį ar metus;
mišraus tipo obligacija, kai dalis obligacijų terminalo palūkanų mokamos pagal fiksuotą normą, o dalis – pagal kintamą.
vardinė obligacija – šių obligacijų savininkai yra užregistruoti įmonėje. Parduodant obligaciją, įmonėje yra fiksuojamas naujas jos savininkas.

Vardinės obligacijos gali turėti papildomų teisių, palyginti su pareikštinėmis obligacijomis.

[taisyti] Ipotekos obligacija

Ipotekos obligacija yra padengta nekilnojamuoju turtu, kurį valdo ją išleidusi įmonė. Užstatant turtą, užstatas registruojamas specialiose knygose, kurias tvarko valstybinės ar privačios įmonės. Kreditoriui suteikiama teisė susigrąžinti skolą, užregistruotą sumos ribose. Jei skoloninkas nemokus, kreditoriai gauna įplaukų iš realizuoto turto pagal užstato registravimo eiliškumą. Taigi, tokiu atveju užstatytas turtas patenka į kito savininko rankas. Jei skolininkas mokus, užstatytas turtas lieka jam. Užstatu yra tie materialūs aktyvai, kuriuos kompanija valdo obligacijos išleidimo momentu. Manoma, kad obligacijos savininkui patikimumas didesnis tuomet, kai tie aktyvai priklauso ne kompanijai, o patikėtiniui ir kuomet šis turtas yra labai standartizuotas, kuriuo naudojasi daugelis kompanijų ir kurį lengvai galima realizuoti. Todėl kompanijai nepajėgiant atsiskaityti, patikėtinis gali greitai turtą realizuoti ir tuo pačiu patenkinti obligacijų savininkų interesus. Obligacijų turto užstatas gali būti labai įvairus. Tai ir “auksinės obligacijos„ , kurios padengtos valstybės aukso ir valiutiniais ištekliais; obligacijos, kurioms garantijas suteikia ne jas išleidusi, o kita korporacija; obligacijos, padengtos visu turtu ar tik jo dalimi. Apdraustoms obligacijoms priskiriamos obligacijos su atitinkamais garantiniais įsipareigojimais. Tai yra obligacijos su trasto garantija, t.y. padengtos kitais vertybiniais popieriais, saugomais finansų įstaigoje pagal įgaliogimą (trastą), o taip pat obligacijos, kurių turėjimas suteikia teisę įsigyti naujų emisijų akcijas. Vertybinių popierių, perduodamų patikėtiniui kaip užstatas, rinkos vertė turi būti didesnė nei suma, už kurią išleistos obligacijos. Jeigu užstato rinkos vertė mažėja, tai obligacijų emitentas privalo pakelti ją iki pradinio lygio, papildydamas užstatą tam tikru kiekiu tų pačių arba kitų jam priklausančių VP.

[taisyti] Obligacijos vertė

Obligacijos vertė rinkoje priklauso nuo tuo metu rinkos pageidaujamos palūkanų normos. Palūkanų normai augant, obligacijos vertė krenta, palūkanų normai mažėjant – obligacijų vertė kyla.

Nominali vertė – kaina, užrašyta ant obligacijos.

Tikroji vertė – kaina, kuri turėtų patikimai atspindėti rinkos kainą.

Rinkos vertė – kaina, kurią moka investuotojas.

Rinkos vertė apskaičiuojama pagal formulę:

$V = I* PVIFA_{k_d,n} + MV*PVIF_{k_d,n}$ , kur:

I – mokėjimas pagal kuponą (kiek pinigų bus išmokėta už periodą (pvz – ketvirtį))

MV – nominali vertė

$k d$ – diskonto norma

n – mokėjimo periodų skaičius

$PVIFA_{k_d,n}$ – Present Value Interest Factor of Annuity – periodinio mokėjimo perskaičiavimas į dabartinę vertę koeficientas

$PVIF_{k_d,n}$ – Present Value Interest Factor – Esamosios vertės perskaičiavimo koeficientas

Skaičiavimo pavyzdys:

Išleista 1000 lt nominalo 3 metų trukmės obligacija. Metinė palūkanų norma – 24%. Mokėjimai vykdomi kas ketvirtį. Pageidautina palūkanų norma rinkoje – 24%.

$I = \frac{1000*0,24}{4}$ – vienos ketvirtinės išmokos dydis